2013 metų ataskaita

 Sveiki, mielieji. Reikia tęsti tradicijas ir prisiminti ką nuveikiau per šiuos metus. 2012 metų ataskaitą galima rasti čia. Manau, nuolatinės tokios ataskaitos padės geriau stebėti savo progresą arba regresą iš šalies. Taigi, pradedu.

Per 2013 metus susilaikiau nuo įvairiausių gundymų ir likau „švarus“ nuo alkoholio ir tabako. Jau 2 metai kaip neberūkau ir 1,5 metų kaip esu absoliutus blaivininkas. Pavyko prisidėti prie to, jog penki asmenys taip pat prablaivėjo. Manau, jog tai - didelis indėlis. Mokslai sekasi puikiai: jokių skolų, įvertinimai pakankamai geri.

Politinė ir visuomeninė veikla

2013 Sausio 13 dieną organizavau Tito Masiulio pagerbimą Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Pagerbėme tylia eisena, vainiku ir žvakutėmis bei sugiedotu himnu. Čia galite pamatyti video, o čia - mini interviu su manimi:).

Sausio 15 dieną suorganizuotas susitikimas su Senamiesčio vaikų dienos centro vaikais. Mažiesiems mūsų vyresni tautininkai pasakojo apie Sausio tryliktos dienos įvykius, vyko smagi viktorina. Čia - trumpas aprašymas.

Vasario 12 dieną, Kauno pramonės skyriaus susirinkimo metu buvo suformuota Kauno tautininkų iniciatyvinė grupė žemės referendumo klausimu. Trumpa ištrauka iš protokolo:
„Susirinkime dalyvavo ūkininkas, buvęs žurnalistas Pranciškus Šliuzas, kuris pareiškė, kad situacija Lietuvoje yra tragiška, ūkis visiškai sugriautas, planuojama įteisinti žemės pardavimą užsieniečiams. Jei neturėsime savo žemės – neturėsime ir savo valstybės. Pakeisti situaciją galima tik referendumo keliu, tam reikia 300 tūkst. žmonių parašų. P. Šliužas pristatė idėją organizuoti du referendumus vienu metu – 1. Dėl Lietuvos konstitucijos 149 straipsnio pataisos, kuria būtų siekiama, kad referendumui surengti reiktų 100 000 parašų. 2. Dėl valstybės žemės pardavimo užsieniečiams. Šiuo metu yra formuojamos darbo grupės visoje Lietuvoje, realiausia referendumą organizuoti būtų rugsėjo mėnesį. Tautininkai pritarė referendumo idėjai, pažadėjo suformuoti savo grupę, kurios koordinatorius būtų Marius Jonaitis.“
Prasidėjo referendumo komandos rinkimo ir informacijos sklaidos etapas. Pastarasis tęsiasi ir dabar.

Vasario 16 dienos eisenoje dalyvavo būrys Kauno pramonės skyriaus tautininkų su garsiuoju plakatu, kuris pateko į VSD ataskaitą („Lietuva - lietuviams, Tautininkų sąjunga Kauno pramonės skyrius“). :)

Vasario 20 dieną buvo organizuotas antras susitikimas Vaikų dienos centre. Gaminome tautinę simboliką. Aprašymas ir video.

Vasario 24 dieną parašiau straipsnį apie išniekintą himną, po jo sekė surašytas ieškinys į Vilniaus policijos komisariatą. Prasidėjo garsioji „feminisčių“ byla. 

Kovo 11 dieną susiorganizavom autobusiuką ir iš Kauno patraukėm į nesankcionuotą Nepriklausomybės dienos eiseną. :)

Kovo 13 dieną įvyko jau trečiasis susitikimas su Vaikų dienos centro vaikais. Dalyvavo Nepriklausomybės akto signataras Leonas Milčius, aprašymas čia . Deja, bet po šio susitikimo ši teisinga tradicija nutrūko, tiesiog trūksta tokia veikla norinčių ir galinčių apsiimti žmonių. Labai tikiuosi, jog padėtis pasitaisys.

Balandžio 11 dieną padarėm pokštą Neomarksistams ir įsiveržėm į jų paskaitą, tai visiems buvo labai netikėta, tad antraštės sprogo iš nuostabos. :) Yra ir video. Akcija buvo spontaniška, ne visai pavykusi, bet tai nekeičia jos smagumo. :) Po to patraukėme į susitikimą su ponu Algiu Avižieniu, video čia.

Balandžio 27 dieną realizavau savo gan senoką idėją, kuri kai kam nepatiko, bet tai nesvarbu. Sutvarkėm žydų tautybės savanorių kapus, kurie žuvo kovose už Lietuvą 1919 - 1920 metais. Aprašymas čia, video.

Balandžio 28 dienai suorganizavom autobusą į Vilniuje vykusį mitingą. Aprašymas ir video.

Gegužės 15 dieną prisijungėm prie Tautinio jaunimo organizuoto paminėjimo Romui Kalantai atminti. Nuotraukos.

Birželio 21 dieną buvo suorganizuota paskaita - diskusija su Tautininku, ekonomistu ir signataru Audriumi Rudžiu. Nuotraukos.

Liepos pradžioje startavo mūsų informacinis projektas www.kaunotautininkas.lt 

Liepos 20 dieną dalyvavom eisenoje-mitinge protestuodami prieš Lietuvai priešišką propagandą. Nuotraukos ir video.

Rugpjūčio 9 dieną paminėjome tautininko A. Smetonos gimtadienį jau tradiciniu susirinkimu Prezidentūros kiemelyje . Aprašymas su nuotraukomis.

Rugpjūčio 24 dieną vyko jau tradicinės eitynės „Daugiau niekada!“, kurios buvo sujungtos su žemės gynėjų suvažiavimu Kauno sporto halėje. Eisenoje dalyvavo virš 800 žmonių. Aprašymas su nuotraukom ir video. Dar daugiau informacijos yra šioje grupėje. Eisenoje buvo pritaikyta naujovė - prieš eiseną važiavo automobilis su prikabintom kolonėlėm, taip turėjo užvesti dainas ir skanduotes. Deja, garso technika kiek pavedė, o ir žmogus nelabai tam tiko. Tačiau ateityje neatsisakau nuo tokio eksperimento.

Rugsėjo 8 dieną prisidėjome prie tautos dienos minėjimo prikėlimo. Teko sakyti kalbą. Manau, jog tada pasakiau geriausią savo kalbą, tik labai gaila, kad neišliko normalaus video.

Rugsėjo 28 dieną Kauno miesto skyrių sueigos metu buvau išrinktas Kauno sueigos pirmininku. Nuotraukos čia.

Spalio 31 dieną pagerbėme Anapilin išėjusius Tautininkus. Aprašymas.

Prisijungėm prie Tautinio jaunimo organizuotos eisenos. Video.

Rugsėjis, Spalis, Lapkritis buvo intensyvaus su referendumu susijusio darbo periodas, kurį paįvairindavo pasikapojimai su „feministėmis“, kurios nematė nieko blogo himno žeminime, vyko nuolatiniai susirinkimai ir vidinės diskusijos.

Gruodžio 14 dieną vykusiame rinkiminiame-ataskaitiniame Tautininkų sąjungos suvažiavime buvau išrinktas į tarybą.

Gruodžio 15 dieną suorganizavom pilną autobusą žmonių iš Kauno į mitingą Vilniuje. Protestavome dėl neteisėtų Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) veiksmų referendumo metu surinktų parašų atžvilgiu. Aprašymas.

Su šituo, per metus parašiau 24 tekstus.Taigi, 2 tekstai į mėnesį, tikrai galima daugiau. :)

Na, gana stenografuoti, nes tikrai pabodo tą daryti. Rašydamas šią ataskaitą negalvojau, jog tiek ilgai užtruksiu rankiodamas įvairius renginius po Kauno tautininkų ir Pramonės skyriaus facebook. :) Pereisiu prie užsibrėžtų tikslų.

- Parašyti minimum vieną tekstą į savaitę.
- Padvigubinti aktyvių Kauno tautininkų kiekį.
- Laimėti Kovo pradžioje vyksiančiuose seniūnaičių rinkimuose. :)
- Pasipiršti savo Raimondai. :)
- Įsteigti paskaitų, debatų, diskusijų centrą, kuriame būtų galima auginti pamainą dabartiniam supuvusiam elitui pakeisti.
- Apvienyti Kauno protautines organizacijas.

Pradžiai pakaks. :) Iki kitos ataskaitos! :) Gerų naujų metų, Tautiečiai. Sutikime juos blaiviai!

Žemės referendumas nuplėšia kaukes

Straipsnis publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Spalio 15 diena Kaune (lyg ir eilinė, bet...)

 Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Sveiki, mielieji!

Antradienis, eilinė darbo diena lipdant organizaciją: kasdieninė korespondencija, naujienų perskaitymas, darbotvarkės susidėliojimas. Ši diena svarbi tuo, kad pradedame oficialių susitikimų su Kauno organizacijomis maratoną. Pirmoji tapo R. Žiliuko vadovaujama „Senojo Kauno draugija“, kuri rūpinasi Kauno miesto architektūriniu paveldu. Įdomi ir vertinga organizacija, kaip tyčia, minėjo savo 4 metų gimtadienį, tad ta proga juos ir pasveikinome, o Auksė Noreikaitė padovanojo atminimo suvenyrą. Užmezgėme kontaktą, netgi buvome pakviesti įstoti į šią organizaciją bei pasižadėjome bendradarbiauti bei keistis informacija. Tai nuteikia išties pozityviai.

Užėjus į VDU universitetą maloniai nustebino referendumui parašus renkanti jauna studentė, kuri pati, be jokių raginimų, atlikinėjo savo pilietinę pareigą ir sugebėjo surinkti kelis lapus parašų. Visada džiaugiuosi matydamas jaunus ir entuziastingus asmenis. Toks ir turi būti akademinis jaunimas - revoliucinis, siekiantis teisingų permainų savo šaliai.

Nuo 17:00, prie Laisvės alėjoje esančio fontano, turėjome susiburti su LTJS ir kartu rinkti parašus žemės referendumo iniciatyvai, bet mums teko persikelti prie Soboro, nes jau nuo 15 valandos fontanas buvo okupuotas triukšmingų bosnių sirgalių, kurie kaupėsi futbolo rungtynėms Lietuva prieš Bosniją ir Hercegoviną. „Kaupėsi“ gal ne visai tinkamas terminas, nes jie nuolatos plyšavo savo skanduotes bei dainas. Nors jie kiek per daug gėrė ir šiukšlino, kas man yra nepriimtina, bet jų tarpusavio bendravimas, organizuotumas bei vienybė tikrai kėlė pagarbą. Ypač patiko jų eisena nuo fontano iki Dariaus ir Girėno stadiono, kurioje buvo sukurta puiki atmosfera. Tikrai yra ko pasimokyti ir mūsų organizacijoms.

Štai filmuota medžiaga.

Praleidus triukšmingus bosnius, mes toliau tęsėme parašų rinkimą. Eidami nuo Soboro kalbinome praeinančius žmones ir raginome pasirašyti, vėliau apsistojome prie fontano. Pirmas blynas, manau, tikrai neprisvilo, nes per 2 darbo valandas surinkome 59 parašus ir išdalinome kelis šimtus Kauno (ir visos sąjungos) tautininkų gamintų lankstinukų, užmezgėme ryšį su žmonėmis. Šią akciją pavadinau pirmu blynu, nes tai buvo pirmas tik Tautininkų sąjungos ir LTJS išėjimas su savo vėliavomis ir sava atributika. Prieš tai rinkome individualiai arba kooperuodamiesi su kitais parašų rinkėjais bei labai neakcentavome savo politinės tapatybės.

Išvada, manau, akivaizdi - pats geriausias partinis-ideologinis darbas vyksta tuomet, kai dirbama gatvėje - tiesiogiai su žmonėmis, mandagiai ir argumentuotai aiškinant žmonėms jų teises ir pareigas. Bendraujant bei diskutuojant su žmonėmis pamažu atverti jiems akis ir leisti suvokti, jog jie - lietuviai ir yra tikrieji savo šalies šeimininkai bei tik nuo jų ir mūsų bendrų veiksmų priklausys kokią Lietuvą turėsime.

Mes, Tautininkų sąjunga, esame vienintelė ideologinė partija Lietuvoje, kurios tikslas elementarus - viskas Lietuvos valstybei ir ją kuriančiai lietuvių tautai, tad tokių akcijų, pažadame, bus tik daugiau.

Tautininkų sąjungos Kauno miesto skyrių sueigos pirmininkas

Marius Jonaitis

Graikijoje nužudyti du tautininkai

  Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Penktadienio vakarą (2013.11.01), prie graikų tautininkų partijos „Auksinė aušra“ (Golden dawn) būstinės Atėnų priemiestyje Naujajame Iraklijuje, kur tą vakarą buvo planuojamas jų susirinkimas, aidėjo šūviai. Motociklais privažiavę du nežinomi asmenys (galimai radikalieji kairieji ar anarchistai) pradėjo šaudyti į besirenkančius žmones, o vėliau spruko. Du jauni vyrai, 20 ir 23 metų partijos nariai, buvo nužudyti. Į abu žuvusiuosius buvo paleista po tris kulkas, kurios pataikė jiems į galvą ir krūtinę. Vienas iš tų vyrų žuvo įvykio vietoje, o kitas ligoninėje mirė nuo sužeidimų, pranešė Sveikatos apsaugos ministerija, pridūrusi, kad dar vienas vyras buvo sužeistas ir atvežtas į ligoninę.

 

Partija „Auksinė aušra“ jau seniau kreipėsi į vyriausybę dėl policijos apsaugos jų būstinei, kuri ir anksčiau yra patyrusi išpuolius bei kelis kartus sprogdinta, bet į tuos prašymus buvo neatsižvelgta. Nieko nuostabaus, kadangi dabar vyksta visuotinis valdančiojo „elito“ susidorojimas su šia partija.

 

Šiais metais, „Auksinė aušra“ pakilo į trečią vietą tarp populiariausių Graikijos politinių partijų, siūlanti trečio kelio politiką, didesnį Graikijos savarankiškumą, griežtą antiimigracinę politiką (šalyje gyvena 3 milijonai nelegalių imigrantų iš trečiųjų šalių, klesti jų nusikalstamos grupuotės), korupcijos išgyvendinimą, kapitalo sugražinimą iš siauro sluoksnio oligarchų ir skatina tautinį pasididžiavimą savo etnosu. Be abejo, tai prieštarauja antitautiniam elitui ir jų interesams, tad po reperio Pavlos Fissas, kurį, neva , nužudė partijai prijaučiantis asmuos, jie išpūtė šį reikalą taip, kaip jiems palankiau. Buvo suimtas partijos lyderis Nikolaos Mihaloliakos, du jų atstovai parlamente bei dar keli partijos nariai ir apkaltino juos nusikalstamos organizacijos formavimu, nors partija kategoriškai neigia bet kokį ryšį su žmogžudyste. Po to sekė finansinių dotacijų iš biudžeto nutraukimas, kuris priklauso parlamente mandatus turinčioms partijoms (2013 metais išrinktoms partijoms skirta 11 mln. eurų, „Auksinei aušrai“ - 873 tūkstančiai). Šį įstatymą, pagal kurį „finansavimas gali būti įšaldomas partijoms, kurių valdžia kaltinama turinti ryšių su nusikalstama grupe ar terorizmu“ skubos tvarka priėmė Graikijos parlamentas ir iškart pritaikė „Auksinei aušrai“. Sklando iniciatyvos apie visišką partijos uždraudimą. Aukščiausi vyriausybės vadovai, net nekalbant apie mass media, nesibodi juos įvardinti neonaciais ir netiesiogiai skatina susidorojimą su jais.

 

Štai tokios demokratijos grimasos. Antisisteminėms partijoms nereikia turėti vilčių, jog politinis žaidimas vyks pagal garbingą scenarijų. Tai - mitas. Kaip sakoma, opiumas „liaudžiai“. Partija, kuri siūlo konkrečias permainas, kuri stengsis dirbti tik savo tautos labui, o ne siauram kapitalo sluoksniui, turi sugebėti atlaikyti spaudimą visais frontais ir nuolatos būti kovinėje padėtyje. Tokia realybė.

 

Na, o „Auksinė aušra“, regis, nepalūžo. Vakar rinkosi žudynių vietoje, degė žvakutes, giedojo Graikijos bei partijos himną, skandavo „Athanati!“, kas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Nemirtingi!“. Graikų tautininkai, regis, puikiai suvokia, jog trauktis nėra kur, jei nori gyventi normalioje visuomenėje bei būti savo šalies šeimininkais, netektys juos tik užgrūdins ir labiau sutelks.

 

Blood! Honour! Golden Dawn!

A†A Manos Kapelonis ir Giorgos Foudoulis

 

 

Papildant temą „Konfrontacija informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“.

Spalio 7 dieną, Kauno miesto savivaldybės Didžiojoje salėje, įvyko pranešimas tema „Konfrontacija informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“. Pranešimas buvo labai naudingas ir laiku (manau, jog tokių pranešimų reikėtų daugiau ir dažniau), bet jame pasigedau kai kurių pastebėjimų. Žinoma, gal jų buvo vėliau, o aš jų tiesiog neišgirdau, nes teko ankščiau išeiti. Tad, jei kas ne taip, visada lauksiu papildymo ar diskusijų.

 

Labiausiai mane pralinksmina pastebėjimas, jog Rusija pradėjo vykdyti informacinę kampaniją prieš Lietuvą. Šitaip šnekama pastaruosius kelerius metus ir protarpiais tai pradeda atrodyti lyg kokia isterija ar raganų medžioklė. Gerbiamieji, ji niekada nebuvo nutrūkusi, tiesiog skiriasi intensyvumas ir tam skiriamų lėšų kiekis. Virtualios realybės kūrimas, esamų vertybių „išplovimas“ ir visuomenės demoralizavimas nėra kažkokia naujiena. Ši taktika naudojama daugybę šimtmečių.

 

Kokį atsaką į tai siūlo mūsų „elitas“, be klyksmo, jog Rusija puola, kas ir taip aišku? Ogi didesnę euro integraciją, pseudo toleranciją, laukinį kapitalizmą, kurio pasekoje mes netenkame šimtų tūkstančių žmonių per emigraciją, bei gauname puokštę naujų, abejotinos vertės vertybių. Logiškai mąstančius žmones tikrai stebina tokia gynybinė taktika, tiksliau, jos nebuvimas bei tiesioginės (kad ir informacinės bei ekonominės) atakos atveju apsimesti, jog užtenka tik įvardinti atakas, bet nieko nesiimti, norint jas nukenksminti. Tai nelogiška, tad parašysiu kokią išeitį siūlyčiau pats.

 

a) Lietuvio identiteto stiprinimas. Taip, būtent lietuvio, per etninį pagrindą, o ne kurti mistines europiečio tapatybes. Tauta yra kuriama, bet tai ilgas procesas, turi praeiti šimtmečiai, tad skubotas „naujos tautos“ konstravimas kelia ir kels tik sumaištį žmonių galvose. Be to, mano ir, manau, bet kurio patrioto tikslas yra lietuviška Lietuva.

 

Tapatybę stiprinti bei kurti/sintetinti galima įvairiais būdais. Savaime suprantama prioritetas turi atitekti švietimui ir kultūrai, savai istorijos interpretacijai, jos populiarinimui ir pavertimui į masėms suprantamą produktą. Po to būtina atsvara žiniasklaidoje, kuri yra labai svarbi realybės konstruotoja. Švietimas, kultūra ir masinio informavimo priemonės (MIP) yra būtini svertai norint ugdyti patriotišką ir pilietišką asmenį. Kurti savo socialinę inžineriją, kuri sudarytų atsvarą kitų valstybių įtakai (tiek iš Rytų, tiek ir Vakarų). Kodėl to reikia? Cituoju:

 

Vienintelis įstatymas, pasak Hilckmanno, esąs kultūrų kova: „Kultūros kovoja viena su kita, Viena stengiasi išstumti kitą. Kultūrų varžybas ir kovą suprasti reiškia turėti raktą į pasaulinę istoriją“. Toliau Hilckmannas cituoja Konecny žodžius, kurie dar labiau paaiškina jo mintį: „Kiekviena kultūra, kol ji yra pajėgi gyventi, stengiasi plėstis. Ten, kur dvi kultūros susiduria, turi įvykti kova. Kiekviena kultūra yra puolanti, kol ji nepradeda apmirti. Kova tęsiasi tol, kol viena iš kovojančių kultūrų yra sunaikinama“.( Maceina)

Jei mūsų kultūra nebus kovinga, protarpiais ir agresyviai ekspansinė, mes trauksimės ir nyksime. Su laiku pradėsime gėdytis savo šaknų (kas pastebima jau dabar) bei perimti svetimą kultūrą (kas jau vyksta).

 

Kalba. Lietuva yra Rytų Europos istorijos sandas. Tautinis, etninis - kalbinis savitumas čia vertinamas ypač. Kalba, etninės savimonės esminis simbolis, VRE (Vidurio rytų Europos) šalyse, vadinasi, ir Lietuvoje, turi politinę prasmę. VRE ji valstybingumui tapo tvirtesniu pagrindu negu teritorija. Todėl kova su LLRA nėra tik saujelės intelektualų ir kalbininkų rietenos su lenkais. Atrodo, toks mažmožis kaip vietovardžių keitimas ar lentelių su kitos kalbos gatvių užrašais kabinimas iš tikrųjų turi didelę politinę prasmę. Analogai su Vakarų Europos šalimis mums netinka, pats laikas būtų pamiršti lygintis. Čia visai kitokia geopolitika ir visai kitaip suprantamas tautiškumas bei valstybingumas. Lietuvių kalba neturi būti derybų objektas.

 

Toliau įrašyčiau simbolius, papročius, minėjimus, eisenas, sportą - viską, kas kuria bendrą vienybės aurą, telkia mases, bičių spiečiaus principas.

 

b) Elitas. Visi skirtingai suvokia kas tai yra. Ir skirtingus asmenis prirašinėja prie elito. Pasak prof. Vaidučio Laurėno:

„Dabartiniai Lietuvos politiniai elitai yra žemiau vidutinio visuomenės narių gebėjimų lygio, kartais jie atrodo tiesiog pasigailėtinai, savo veiksmais skatina abejoti ne tik jų kompetencija, bet ir moralinėmis savybėmis. Problemiškiausia yra tai, kad ne visi dabartinių Lietuvos politinių elitų nariai žiūri į politiką kaip į savo pašaukimą ir profesiją. Jų mąstyme ir veikloje dažnai įžvelgiamas itin pražūtingas motyvas - jeigu ne mes valdome Lietuvos valstybę, tai ir valstybė yra ne ta, kurios siekta. Profesionalumo prasme nesuprantamai formuojamos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės patarėjų bei padėjėjų korpusas. Ūkio klausimais neretai pataria filologai, socialiniais klausimais - filosofai.

 

Politinių elitų silpnumo požymis - jų arogancija. Daugumos politikų nuomonė apie save neatitinka tikrovės. Ne vienos partijos lyderiai laiko save nepakeičiamais. Tai nepadeda atviresnėms diskusijoms ir savikritikai pačiose partijose, siaurina bendravimą u gyventojais, nepadeda pritraukti į partijas intelektinių jėgų.“ ( Vaidutis Laurėnas „Normalios politikos genezės atvejis“)

 

Kaip matome, padėtis nėra džiuginanti, juolab ir prisiminus istoriją tai turėdavome ilgus šimtmečius kada mūsų valdantysis elitas nesugebėdavo telkti ir kurti tautos ir atstovaudavo tik savus, siaurus, interesus, kas su laiku palaidodavo ir Valstybę. Tekdavo nemažai kentėti, kol užaugdavo pamaina, kuri žadindavo mases. Bet kiekvienas toks ratas mums nubraukdavo galimybes tapti geresniais.

Dabartinė padėtis yra analogiška. Neturime stipraus, mases vienijančio, pilnas auditorijas sutraukiančio elito, kuris visuomenę šviestų ir įpareigotų tapti geresne, siekti didesnių darbų. Nėra elito, kurie kurtų Lietuvos, kaip tautinės valstybės idėją, siektų aukštesnio tikslo nei tapti eiline valstybėle didžiųjų valstybių žaidimams. Bet kuris lyderis, kuris visiems teigia, jog esame maži ir nieko negalime įtakoti, automatiškai negali būti elitu. Jis - tik konkrečios situacijos ar kokios visuomenės grupės lyderis. Tokie nekuria istorijos ir nekuria Tautos bei jos ateities.

 

Kaip užsiugdyti elitą? Tai ilgas procesas ir pradžiai reikia padaryti tinkamus žingsnius ties a) punktu.

 

c) Socialinis teisingumas. Norint vieningos ir pašalinių valstybių daromoms įtakoms atsparios visuomenės neužtenka tik mąstymo inžinerijos ar puikaus elito (nors tai būtų puiki pradžia). Jokia visuomenė negali pilnavertiškai egzistuoti jei didelė jos dalis yra ekonominio gyvenimo paraštėse. Jokios interpretacijos, o tik faktai, kurie pateikiami statistikos departamente:

 

2012 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 18,6 proc. šalies gyventojų.

Namų ūkiuose, kurie negalėtų apmokėti 700 Lt nenumatytų išlaidų iš savo lėšų, gyveno 60 procentų gyventojų.

Namų ūkiuose, kurie neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose, 2012 m. gyveno pusė asmenų.

Pagal apibrėžimą, priimtą strategijoje „Europa 2020“, Lietuvoje tiek 2011 m., tiek 2012 m. beveik trečdalis gyventojų (atitinkamai 33,1 ir 32,5 proc.) gyveno skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje.

Nedarbo lygis Lietuvoje (2013m Rugsėjį) buvo 11,9 procento.

 

Nieko nuostabaus, jog tokiomis sąlygomis visuomenė negali būti stabili ir joje puikiausiai gali tarpti priešiškos valstybei ideologijos. Norint pasiekti didesnio visuomenės solidarumo bei socialinio teisingumo, teks pasukti link kairės (šiuo metu Lietuvoje tokios kaip ir nėra) su progresinių mokesčių politika. Kadangi savanoriškai kapitalas nelinkęs dalintis savo pelnu su neturtingesniais. Savaime suprantama, būtina stipri antikorupcinė politika, o ją pastūmėti gali tik skaidrus elitas, kuris vien savo asmeniniu elgesiu keistų visuomenės požiūrį.

 

Politika, geopolitika, viešoji politika yra labai sudėtingi reiškiniai ir norint priimti teisingą strategiją, reikia intensyvių diskusijų bei didesnio būrio žmonių. Mielai padiskutuočiau šio straipsnio temomis:

 

a) Lietuvio identiteto stiprinimas. Tautinės valstybės koncepcija, tautinė socialinė inžinerija.

b) Elitas.

c) Socialinis teisingumas.

Tautininkas: Šalin rankas nuo tautinių simbolių!

  Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Pavadinimas nukopijuotas iš labai skambaus seimo narės Birutės Vėsaitės straipsnio. Aš jį vertinčiau taip pat tragiškai kaip ir ponios eksministrės Ūkio ministerijos valdymą. Daug skambių frazių, nuvalkiotų klišių, menką supratingumą realioje situacijoje ir skubotus vertinimus.

Miela Birute, ką Jūs laikote ultrapatriotizmu? Visose normaliose šalyse patriotizmas yra teigiamas reiškinys, o „ultra“ prideda aukštesnę skalę. Jei taip, tai esame super teigiami žmonės ir tokių kaip mes reikėtų daugiau. Norėčiau paklausti ar Jūs matėte visą performansą, ar tik skubate pareikšti savo nuomonę neįsigilinusi į realią situaciją? O galbūt tiesiog ginate savo bendrapartiečius Andrių ir Jolantą Bielskius (kuris, likimo ironija, yra dar ir Jūsų partijos vado A. Butkevičiaus patarėjas švietimo klausimais)? Ar Jūs žinote, jog tame neadekvačiame vaidinime buvo naudojami niekinantys himną veiksmai bei paveikslėliai su lytiniais organais? Jeigu Jūs to nesuvokiate, čia yra teisininko komentaras, o nurodytame vaizdo įraše galite matyti „kultūringąją“ performanso aplinką ir žeminančius veiksmus.

Nieko nuostabaus, jog Jūs ne tik nematote nieko blogo šitame „spektaklyje“, bet ir teigiate, jog jis Jums patiko. Jei būtų kitaip, matyt, nebūtumėte komunistinę praeitį turinčios partijos nare. Net Jūsų pasisakymas „Tie patys menininkus ir intelektualus ne kartą skundę ultrapatriotai ir jų veikla mums irgi kelia daug klausimų demokratinėje visuomenėje. Jų noras pasipuikuoti žiniasklaidoje neturėtų būti sutinkamas aplodismentais. Žiniasklaida ir politikai turėtų kritiškiau vertinti jų pasisakymus ir nesuteikti jiems lygiaverčio eterio su demokratinėmis idėjomis, nes tai padeda jiems žaisti „demokratijos žaidimą“, kurio eigoje pasislepia tikrieji nacionalistiniai tikslai.“ neatrodo panašus į demokratinės ir pilietinės visuomenės skatinimą Lietuvoje. Sakot, jog „ultradešinieji“ žavisi nedemokratiniais režimais? Ar tikrai? Tuomet kodėl mes remiame tiesioginės demokratijos idėją, jog referendumą būtų galima inicijuoti surinkus 100 000 piliečių parašų? Kodėl mes tai inicijuojame, o ne tokia demokratiška partija kaip Jūsų

O taip pat siūlyčiau pasižiūrėti į elementarų žodynėlį ką reiškia žodis „nacionalizmas“. Žinoma, žodynėlis turi būti neišleistas TSRS. Linkiu, jog Jūsų daugiau neišrinktų, ačiū.

Mielas Andriau Bielski, kaip profesorius, dėstantis teisinio profilio Lietuvos universitete, turėtumėte žinoti, jog kreiptis į teisėsaugos organus turi teisę visi Lietuvos piliečiai, net ir kažkoks „fašistas (dėl to pasiaiškinsime teisme) skustagalvis (tamsta irgi nelabai plaukuotas)“. Keista, jog Mykolo Romerio universitete, kurio rektorius savo 2012 metų ataskaitoje skelbia, jog „Aukštosios mokyklos siekis – išugdyti absolventą, gebantį ne tik siekti asmeninės darbo karjeros, bet ir kurti darbo vietas sau bei kitiems. Būtent tokia pozicija leistų ne tik išlaikyti daugiau jaunimo Lietuvoje, puoselėti ir išsaugoti Lietuvos tapatybę, bet ir optimistiškai žvelgti į šalies ateitį. Kultūra ir mokslas, kurių bene svarbiausi šaltiniai yra universitetai, sudaro tautinės tapatybės pagrindą.“, dėsto žmogus, kuris viešoje erdvėje tyčiojasi iš Tautinės giesmės. Ar tai deramas pavyzdys studentams? Tai stiprina studentų tautinę tapatybę? Aš suprantu, jog ponui Bielskiui gali nepatikti Lietuva bei jos simbolika, bet, kaip viešas asmuo, jis turėtų suprasti kaip reikia elgtis viešojoje erdvėje. Siūlyčiau tamstai pamąstyti ir valdyti savo elgesį bei išsireiškimus, nes diskredituojate profesoriaus laipsnį, valstybines ir universitetines institucijas.

Likusioms feministėms, anarchistėms ir dar visokioms -istėms bei aktorėms iš „sudegusio teatro“ galiu pasakyti, jog niekas čia nežada riboti meno (jei tai galima vadinti menu), bet nepamirškite, prieš reikalaudami teisių bei pagarbos, jog tai turi būti abipusis jausmas. Nėra logiška prispjaudžius ant daugumos tautos bei sulaukus pasipiktinimo rėkti, jog negerbiama meno laisvė. Menas, kuris negerbia kitų žmonių įsitikinimų ir jausmų taip pat neprivalo būti gerbiamas. Tad prašyčiau nesidangstyti garsiomis užsienio istorijomis ar vaizduoti, jog kažkokia sunki patriarchalinė ranka leidžiasi ant gležnų feminisčių pečių, o suvokti, jog gyvenate visuomenėje, kurioje dar išlikusi pagarba savo tautai, valstybei, istorijai bei jos simboliams. Mieliems skaitytojams norėčiau priminti, jog šios „menininkės“ priklauso anti valstybiniems dariniams (antifa, anarchizmas, trockizmas), kurie kvestionuoja Lietuvos valstybingumo idėją ir tyčiojasi iš viso to, kas brangu kiekvienam padoriam Lietuvos respublikos piliečiui. Pradedant nuo himno, Gediminaičių stulpų ir baigiant raginimu parduoti „fašistinės“ Lietuvos pilietybę. Tad Lietuvos piliečiams siūlyčiau būti budriems ir tokias iniciatyvas vertinti kritiškai, o Saugumui geriau atlikti savo darbą. Lietuvos valstybingumas, jo stiprumas ir tąsa yra mūsų visų bendras reikalas.

Gyvenam kreivoje realybėje

  Šis tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt

 O ją konstruoja žiniasklaida, kuri, deja, yra politiškai angažuota. Marginalizuojami teisėti žmonių reikalavimai, išjuokiamos masės, nors jie yra arba buvo tokie patys mokesčių mokėtojai kaip ir dauguma padorių žmonių. Nepastebimi arba išdergiami mitingai, eisenos, kurie turi kažkokių politinių reikalavimų susikertančių su valdančiojo „elito“ interesais. Čia ilga tema, bet šiandien apsiribokime artimiausiais pavyzdžiais.

Šiandien (2013.09.14) Kaune įvyko „Kitokia Lietuva“ organizuojamas mitingas. Į jį susirinko apie tūkstantį žmonių. Per mažai, jog susidarytų didesnis spaudimas valdančiąjai klasei, bet pakankamai, jog būtų atkreiptas dėmesys. Tiek žiniasklaidos, tiek ir politikų (bent jau savivaldos lygio). Palyginti su mūsų protesto kultūra bei aktyvumu, tūkstantis žmonių vienoje vietoje - gan nemažas judesys. O kas nutiko? Vietinė spauda, „Kauno diena“ ir „Kauno žinios“ šį mitingą praignoravo, „Delfi“ taip pat. Na, tai būtų galima pateisinti prasta organizatorių viešųjų ryšių programa bei nesugebėjimu patraukti dėmesį. Galbūt. Nesiginčysiu dėl to ko nežinau, nes ne aš organizavau šį mitingą. Bet žiūrime toliau - portalas  "Kas vyksta Kaune" stebina objektyvumu, o 15 minučių ir Lietuvos rytas drėbtelėjo iš peties: akivaizdus žurnalistinės etikos nesilaikymas ir įžeidinėjimas žmonių, kurie daro tai, ką gali ir privalo daryti pilietinė visuomenė - kelti politines problemas į viešumą, reikšti savo nuomonę ir dalyvauti politinėje veikloje.
Bet siauras ir „tolerantiškas“ elitukas, kurio kontrolėje gan nemažai masinių informavimo priemonių įrankių, konstruoja, jog tie, kurie nesivadovauja jų iškreiptu realybės suvokimu yra marginalai, debilai, runkeliai ir dar n įvairiausių epitetų. Ką tai rodo? Ogi elementarų faktą, jog tie, kurie skelbiasi elitu bei turi tam tikrą galią, nenaudoja ją bendrai demokratijos ir politinės diskusijos plėtrai. Ne, to jiems nereikia, nes jie ir nenori diskutuoti su ta visuomenės dalimi, kurią niekina, nors dabartinį socialinį statusą didžioji dalis įgijo jų, „varguolių“, dėka.

Demokratija, pilietinės visuomenės kūrimas, pagarba kitokiai (dažniausiai daugumos) nuomonei tėra tik fikcija, opiumas liaudžiai. Visa tai sukuriama tik siauram sluoksniui gyventojų, kurie atitinka tam tikrą standartą, nekelia nepatogių klausimų ir nesipriešina naujos realybės kūrimui.

Ką ta nauja realybė žada didžiajai Lietuvos piliečių masei? Ogi politinį užribį, „paraštes“, kai tik jie bandys koreguoti naujus vaizdinius. Naujas, iškreiptas vertybes ir išjuokimą tų, kurie teigs, jog jos absurdiškos ir absoliučiai mums netinkamos. Tolimesnį lietuvio suvereno naikinimą Lietuvoje, kapitalo kontrolės perleidimą siauram vietinių monopolininkų rankų ratui arba užsienio kapitalui.

Skamba klaikiai? Bet tokia realybė. Ji iškreipta. Taip yra dėl vietinio elito, nors tas terminas skamba juokingai, nes tokie jie tikrai nėra. Išsigimimo ir atitrūkimo nuo tautos ir jos poreikių, savų poreikių iškėlimo aukščiau visuomeninių - žmonių, kurie neturi jokio moralinio pamato ir kurie iškilo aukščiau nei turėjo kilti, bruožas. Todėl nieko nuostabaus, jog politinis, žurnalistinis, intelektualinis ir kitoks „elitas“ nėra kuriantis ir dirbantis tautai, nes jis toks ir negali būti.

Išvada kokia? Reikia augintis naują elitą, kuris kurtų naują stabilią realybę, palankią Tautinės valstybės koncepcijai ir ruoštis ilgai kovai dėl vietos po saule. Kaip tai padaryti? Laukite tęsinio.

Šiek tiek apie šeštadienio eisena ir apskritai

Atėjo ir praėjo šeštadieninis (2013.07.27) homoseksualų karnavalas. Mokesčių mokėtojai vėl pamatė kaip niekais virsta jų sumokėti pinigai, o žiniasklaida gavo peno įvairiems išvedžiojimams. Homoaktyvistai džiūgauja, tradicionalistai pyksta ir liūdi. O išvados peršasi kelios.

Bet pradėsiu nuo savęs. Šeštadienio eisenos atgarsius girdėjau vykdamas iš Šiaulių į Kauną: tempiamas Gražulis, suimtas Šustauskas ir t.t.. Kodėl manęs tuo metu nebuvo Vilniuje? Nes nemačiau prasmės. Esu homopropagandos priešininkas iki kaulų smegenų, sausio mėnesį ikūręs NE homoseksualų eitynėms Lietuvos miestų gatvėse puslapį planavau ilgą ir prasmingą pasiruošimą eitynių boikotui, tikėjausi vykdyti informacinį karą ir organizuoti renginius. Spėkit kaip man pavyko įgyvendinti savo idėjas? Pakalbinau nemažai homoseksualizmo kritikų ir dauguma jų atsisakė prisidėti prie šio projekto (nors eisenos filmuotoje medžiagoje mačiau juos pavieniui vaikštinėjant), motyvuodami įvairiomis priežastimis. Tad „aktyvistus“ aktyvuoti nepavyko. Bandžiau filtruoti naujus žmones, bet jie temoka tik „putotis“ komentaruose ir dar paspausti „patinka“ mygtuką (ačiū nors už tai).

Pusė metų zirziau visiems su idėjomis: sėdimas protestas eisenos metu, organizuotas flashmob, nuolatiniai mitingėliai, skirti politiniam spaudimui, peticijos ir t.t. Bet niekam tai nebuvo įdomu. „Aktyvistai“ nesugeba net pasirašyti peticijos, nors gali ten ne vieną kartą padėti parašą. Ir daug kam atrodo, jog užtenka vieną kartą publikuoti peticijos nuorodą savo „facebook“ sienoje ir pareiga atlikta. Tūkstančiai žmonių knisis po perkrautą aktyvisto „facebook“ metraštį tam, kad rastų peticijos nuorodą!

Liepos 20 dienos eisena buvo pranašiška - aktyvistai tėra tik veidmainiai (aišku, ne visi, nes kai kurie pateisino save ir bent sudalyvavo). Taip, organizatoriai padarė klaidų, privelė per daug ir skirtingų temų, bet faktas tas, jog Kaune jau judėjo vaivorykštinis plakatas ir jį nešę žmogeliukai sėkmingai vaipėsi iš tikros šeimos eisenos dalyvių, garsiai leido muziką ir voliojosi ant Soboro laiptų.

Ką darė mūsų patriotukai? Jie išdidžiai nėjo. Nes gi visada yra krūvos reikalų, koncertukai, o ir tas ar anas netinka. O po to verkšlena, kad homopropaganda laimi mūšį po mušio. O ko nelaimėti prieš nevykėlius?

Todėl nebemačiau prasmės tą šeštadienį važiuoti į Vilnių ir stebėti kaip vieni bando iš tautos nelaimės išspausti politinį kapitalą, o homopropagandistai triumfuoja ir rodo nuogas subines disidentams. Tai ne mano nervams ir nepakęsčiau tokio pažeminimo.

Tai yra šlykštu ir apgailėtina. Man labai nesmagu rašyti šį tekstą, bet laikas suvokti realią situaciją ir pradėti viską taisyti. Na, nebent tinka vykstantis scenarijus.

Ką galima padaryti? Viską, tik svarbu turėti noro dirbti. Yra tūkstančiai būdų sumaišyti kortas homolobistams - tiek teisėtų tiek ir nelabai - tereikia įjungti vaizduotę ir pradėti mąstyti. Žinoma, prieš tai stos visi įmanomi pinigai, parlamentinės partijos, dalis žiniasklaidos, garbūs užsienio diplomatai ir atstovai, nepalaikys (organizuotai) religinės institucijos, nors tai tūrėtų būti jų pareiga. Bet mes, jūs ir aš, darytume teisingą darbą irr nesvarbu ką rašytų supuvėliai, nes jie laikini, kaip ir uodai siurbiantys kraują.

Galimi realūs veiksmai:
- boikotavimas įstaigų/firmų, kurios remia homoseksualius asmenis ir jų organizacijas;
- siekti referendumu įteisinti į Konstituciją, jog santuoka galima tik tarp vyro ir moters;
- siekti palankių sprendimų Seime, per pilietinį ir politinį spaudimą, lobizmą;
- žiniasklaidoje viešinti neigiamus faktus apie homoseksualizmą (jų pilna), remti tyrimus ir diskusijas. Jei esami žiniasklaidos šaltiniai tam netinka - kurti naujus;
- jokių kompromisų. Jei sudvejoji ties vienu principu, tai sudvejosi ir ties kitu;
- keisti protestų kultūrą. Šūkis "Gėda!" jau mažumėlę senstelėjęs. Taip pat reikia patraukti „budulius“ nuo pirmų eilių, nes kiekybė ne visada pralenkia kokybę, o įvaizdis ir VR yra labai svarbu;
- ir, svarbiausia, burtis į asociaciją ar kokią kito profilio organizaciją (bent lyderiams).

Yra ir daugiau būdų, svarbu turėti noro ir tam skirti bent minimaliai savo laisvo laiko. Jų yra mažai. Tiek reklamuota ir finansuota fiesta tesutraukė tik 400 dalyvių, iš kurių žymi dalis užsieniečiai. LGL neturi didelio populiarumo ir tarp pačių homoseksualių asmenų. Mūsų daug, už mūsų pečių stovi 90% Lietuvos - tereikia ją suorganizuoti. Mes teisūs, nes kovojame už natūralaus gyvenimo realybę. Mes teisūs, nes kovojame už gyvybę. Ir mes teisūs, nes kovojame už saugią savo vaikų ateitį.

Pabudome ir kelkimės.

Marius Jonaitis
Tautininkų sąjunga Kauno pramonės skyrius

Uspaskichas "apsišūdino"

Tekstas buvo publikuotas http://www.kaunotautininkas.lt

Liepos 13 diena, šeštadienis. 04:45 ryto, lydimas keturių policijos ekipažų, į Vilniaus oro uosto laukiamąjį įžengė „kniazius“ Viktoras Uspaskich. Kaip visada besijaučiantis teisus bei nesiskaitantis su Lietuvos piliečiais. O ko jam skaitytis, jeigu už savo įžūlumą jis niekaip nenukenčia?

Nuteistas 4 metams kalėti jis be jokių problemų, su policijos pagalba pravalytu keliu išdidžiai sėda į lėktuvą. Nors jau anksčiau jis yra bėgęs nuo teisingumo, bet tai teismui nė motais. Jis gi Viktoras - jam galioja kiti „zakonai“. Kad ir koks skandalas iš jo pusės badytų akis, bet jis vis tiek sausas išlipa iš balos ir toliau ciniškai šypso sau į ūsą.

Oro uosto terminale Viktoras pasijuto visai nebaudžiamas. Iš jo lūpų skambėjo „šūdais“ besitaškantys žodžiai, asmeniniai taikių protestuotojų įžeidinėjimai ir grasinimai (cituoju): „Aš? Ne tik grįšiu. Dar dirbsiu. Ir viską padarysiu, kad tokių, kaip jūs, šūdų nebūtų Lietuvoje“. Ir šitaip kalba trečios pagal mandatų kiekį Seime partijos lyderis.

V. Uspaskicho išvyką filmavęs TS Tarybos narys Ričardas Garuolis pasakojo, kad „Pareigūnai staiga  pasitempė ir pirma jo išskubėjo į laukimo salę apginti V. Uspaskichą nuo susirinkusių  tautininkų. V. Uspaskichas atrodė pavargęs ir prastos nuotaikos. Į bilieto kainą buvo pamiršta įtraukti bagažo gabenimą. Teko eiti papildomai sumokėti. Praeidamas pro tautininkus V. Uspaskichas iš pradžių apsidžiaugė, pamanęs, kad jį pasitinka Darbo partijos gerbėjai, tačiau supratęs, kad tai tautininkai, kurie atskleidė didžiulius Darbo partijos klastojimus rinkimų į Seimą metu, privertė keliose apygardose surengti papildomus rinkimus, kuriuose jo statytiniai pralaimėjo, V. Uspaskichas įsiuto. Jis ėmė necenzūriškai plūstis ir pažadėjo, sugrįžęs iš Rusijos, padaryti viską, kad tautininkų neliktų Lietuvoje“.

Kaip jums, lietuviai, tai patinka? Labai smagu stebėti tokį cinišką išsidirbinėjimą iš asmens, kuris dėjęs ant Lietuvos įstatymų ir lietuvių tautos? Jis pasijuokė ne iš atskirų partijų ar konkrečiai Tautininkų, jis spjovė ant visos Lietuvos ir galiu garantuoti, jog ciniškai kikena sau į kumštelį, jog kvaili lietuviai jo ir vėl nenubaudė. Ir jis teisus - ko gi nesityčioti iš tų, kurie neapsigina.
Pažvelgti į komentarus „facebook“ ar net po internetinių portalų tekstais buvo graudu. Žinoma, reikia suprasti, jog Darbo partija turi 17 000 narių, kurių dalis naudojasi internetu ir gina savo susikompromitavusį lyderį arba apmokami komentatorių rašytojai, bet esu giliai įsitikinęs, jog buvo ir nuoširdžiai užstojusių Uspaskich žmonių. Kur bėda? Aš ne konservatorius ir nenurašysiu visko į „runkelių“ terminą, nes per daug gerbiu lietuvių tautą, bet faktas akivaizdus - lietuviai serga.

Serga savigarbos ir orumo sutrikimo liga. Kitokio paaiškinimo nėra, kuomet lengva ranka būtų atleidžiamos visos nuodėmės ciniškui politikui tariant, jog „ten visi tokie“. Galbūt, bet tai nereiškia, jog tai turi būti pakenčiama. Jokio pakantumo vagims ir Lietuvos niekintojams. Skabykime juos po vieną. Ir jokio gailesčio bei supratingumo negali būti.

Apsivalykime nuo purvo.

Kauno tautininkų atsišaukimas

 Tekstas buvo publikuotas www.patriotai.lt ir http://www.kaunotautininkas.lt

Mes turim Jums dvi naujienas - gerą ir blogą.

Bloga yra tokia, kad nuo 2014 metų Gegužės 1 dienos Lietuvos žemė galės priklausyti bet kam kas tik turi pinigų.
Pagal Lietuvos respublikos Konstitucijos, kurią priėmė Lietuvos piliečiai 1992-10-25 referendume, 47 straipsnį, buvo nustatyta, kad:

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.Tačiau jau 2003-01-23 Lietuvos Respublikos Seimas balsavo už 47 konstitucijos straipsnio naują redakciją „Dėl Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo“ Nr. IX-1305, kuri nustatė, kad:

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Taigi, įteisino užsienio piliečių teisę įsigyti žemę Lietuvoje, įstatymo numatytomis sąlygomis.Ką tai reiškia? Ogi tą, jog bet koks žmogus iš Vakarų (arba Rytų) šalių, kuris turi pinigų galės nupirkti Lietuvos žemę ir toje teritorijoje šeimininkauti taip kaip nori. Lietuvis NEBĖRA visateisis ir prigimtinis savo žemės savininkas, nes konstitucijoje nebėra tai įtvirtinančio straipsnio. Tad 2014.05.01, kai baigsis visi pratesti terminai, Lietuvos žemė keliaus į kitas rankas ir taip nutiks, nes visi puikiai žinome kokiais pinigais gali disponuoti lietuvis, o kokiais koks anglas ar danas. Lietuvių ūkininkai nebegalės įpirkti žemės, nes ją supirkę užsieniečiai sukels jos tiek pirkimo tiek ir nuomos kainą. Pamažu lietuviai taps čigonais savame krašte, be žemės ir ateities.

Bet yra ir gera naujiena. Lietuvoje patriotai dar neišnyko ir buriasi grupės žmonių, kurie nesitaikstys su tokia neteisybe ir Lietuvos interesų išdavyste. Ką mes siūlome:

- surinkti 300 000 parašų ir inicijuoti referendumą, kurio metu bus keliami du klausimai:a) Sugrąžinti 1992.10.25 Tautos, referendumu, priimtos konstitucijos 47 straipsnį, jog  Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

b) Sumažinti referendumui inicijuoti reikalingą parašų skaičių nuo  300 000 iki 10% nuo praėjusių Seimo rinkimų. Tai padaryti būtina, ypač atsižvelgus į dabartinę demografinę situaciją. Be to, valstybės valdymas bus suteiktas ne tik siaurai "elito" grupei, bet ir Tautai.

Susidomėjote? Jaučiate šio reikalo teisingumą? KREIPKITĖS:

elektroniniu paštu - pramonestautininkai@yahoo.com

facebook - Lietuvos ŽEMEI reikia savanorių

telefonu - 860157540 (Marius)

O daugiau informacijos rasite portale - http://www.zemesvardu.lt/

                                                                   Marius Jonaitis

                                                Tautininkų sąjunga Kauno pramonės skyrius

 

Abortas: gyvybė prieš patogią „laisvę“

 Perkopijuoju savo tekstuką kuris buvo patalpintas Lietuvos ryto "Bendraukim" skiltyje.

Neseniai Seime buvo pritarta įstatymo projektui, kuris siūlo uždrausti abortus. Už projektą balsavo 46 Seimo nariai, prieš – 19, susilaikė 25. Jį dar svarstys Seimo komitetai, dėl jo Seimas apsispręs rudens sesijoje. Viešoji erdvė net paklaiko nuo aršių diskusijų. Kadangi esu pilietiškas žmogus, manau, laikas ir man pareikšti savo nuomonę. O mano nuomone, šis projektas yra sveikintinas ir Seimas jį privalo palaikyti.

Kodėl? Klaustukas atrodo labai nepadoriai, kai kalbame apie žmogaus gyvybę. Gyvybė yra aukščiau visų ideologijų ir teisių. Reikalingų ar nelabai. Bet atrodo, jog ne visi tai supranta arba nenori suprasti. Tad teks vėl pabaksnoti pirštuku ir paaiškinti savo poziciją.

Pirmas argumentas: moteris turi teisę į savo kūną. Žinoma, jog turi, kas bando tai paneigti? Bet ar ta teisė aukščiau už negimusio žmogaus gyvybę? Kiekviena moteris turi teisę bei galimybę pasirinkti savo partnerius, kontracepcijos įvairove taip pat negalime skųstis, tad kokia bėda? Nenori vaiko? Naudok apsaugos priemones, susilaikyk nuo lytinių santykių – variantų yra daugybė.

Niekas nedraudžia suaugusiam žmogui visaip darkytis iš savo kūno, gali įgyvendinti / išpildyti įvairiausias „teises“ su savo kūnu, bet, mielosios, gal tą darykit ne kito gyvybės sąskaita?

Antras argumentas: embrionas dar ne žmogus. Ar jūs tuo tikri? Apie devintą savaitę jis ima įgauti žmogui būdingų bruožų. Primenu, jog dabar galima abortą pasidaryti iki 12 nėštumo savaitės. Dieną iki 12 savaitės nėštumo embrionas nebuvo žmogumi, o dieną po dvyliktos savaitės nėštumo jau tampa žmogumi? Viską lemia viena kalendorinė diena? Gerbiamosios, tiek jūs, tiek ir visi kiti praėjo tą „ne žmogaus“ kelią, tad kodėl nenorite suteikti šansą ir kitam/ai gyventi? Kad besiformuojantis kūdikis neatrodo kaip tik ką gimęs, tai dar nereiškia, jog jis prastesnis. Tuo labiau, jis tokiu tikrai taps, jei tik jam kas suteiks šansą.

Trečias argumentas: uždraudus abortus vaikų namai prisipildys nemylimų vaikų. O jie dabar tušti? Net ir esant liberalioms sąlygoms darytis „išvalymą“ (šlykščiai skamba), vaikų namuose nestinga apleistų vaikų, tad problemos ieškokime kitur. Tuo labiau, tie vaikai bent jau turi šansą, jog juos kas paims globoti, gal ras namų šilumą gerų žmonių širdyse. Arba susikurs gyvenimą patys. Jie bent turi šansą! Laimė ir gyvybė nematuojama materialiu turtu.

Nepykit, bet toliau nebesinori argumentuoti, o pažiūrėjus aukščiau „YouTube“ video „Kas lieka po aborto“ dingsta noras racionalizuoti tai. Tai yra vaiko nužudymas. Ir dėl ko? Dėl patogesnio gyvenimo? Kad „moteris“ galėtų palakstyti po vakarėlius? Kad karjerą darytųsi? Kito gyvybės sąskaita?

Man pati didžiausia ir garbingiausia profesija ar karjera, prieš kurią visada nulenksiu galvą, yra  mamos. Visi pinigai, blizgučiai ir kiti niekai nublanksta prieš sugebėjimą į pasaulį išleisti gyvybę bei jį paruošti doram gyvenimui. Tai didžiausias man argumentas, net nežinau, ar tikslinga būtų kažką daugiau rašyti.

Pasaulis kupinas keistų žmonių. Mane visada stebino, jog aktyvūs abortų šalininkai labai dažnai protestuoja prieš medžioklę, prieš nuskriaustus žvėrelius, prieš mindžiojamą žolę ir t.t. Bet va kūdikį žudyti reiškia TEISĘ. Taip ir matau išdidžias papūstas lupytes – juk ji turi teisę atsikratyti „balasto“.

Aišku, yra rimtų argumentų, kurie liečia ir abortą pasidariusią moterį. Tokie kaip tai, jog padidėja tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis, psichozėmis, o taip pat gali kilti problemų, kai jau moteris panorės gimdyti. Va, tada gali kilti problemų su sveiko kūdikio gimimu. Bet ar tai svarbu žmogui, kurio nepaliečia argumentas, jog jis žudo gyvybę?

Išprievartavo? Problema su motinystės instinkto nebuvimu ir labai nesinori vaiko? Yra gyvybės langeliai – atiduok ten tą vargšą kūdikį, gal kitur jis ras geresnę motiną.

Taip, žinau, jog šis tekstas labai nepatiks „liberaliems“ ir „pažangiems“ žmonėms, jie purkštaus, mėtys milijonus gražiai sudėliotų faktelių, reikš savo teises ir taip toliau, bet tai yra niekas, absoliutus niekas. Jie pateisina žudymą, negimusių žmonių žudymą, tuo visi argumentai ir baigiasi.

Būkim atsakingi. Nežudykim.

Gruzija apsigynė, o ką darysime mes?

Giorgi Pkhakadze prieš 39 min.

I proud to be Georgian! I will defend with my life, my culture and religion from any illness!..
In Georgian never been any gay parade and will not be ever!

  Išraiškingas youtube komentaras pažymintis, jog ne visos tautos palaužtos mirties kultūros propagandos. Gruzinų tauta davė ryžtingą atkirtį 2013.05.17 bandžiusioms įvykti pederastų eitynėms. Vietinė iškrypėlių organizacija "Tapatybė" planavo padaryti pirmąjį Gruzijoje sutrikusios lytinės tapatybės veikėjų paradą ir tuom užsidirbti riebų pliusą prieš "kolegas" vakaruose. Bet, matyt, neįvertino šios išdidžios Kaukazo tautos vyrų karingumo. Į vietinių šventikų kovos kvietimą atsiliepė tūkstančiai vyrų.

Šie žmonės žino kaip reikia kovoti už savo vertybes.

 Homoseksualai, skubos tvarka, bandė pakeisti savo maršrutą, bet karštų Gruzijos džigitų taip paprastai neapmausi:)

 

 Nors policijos buvo gan nemažai, bet ji liko bejėgė prieš žmonių ryžtą. Gruzinai, ją tiesiog nustūmė. Be jokių dvejonių, be rypavimų ir amžinos baimės (kaip pas mus).
 Labai nustebino tokia pagarba jų šventikams. Nors nieko nuostabaus, mane irgi sužavėtų kai dvasiškas tėvas ne tik graudžiom kalbelėm mane rojumi gundytų, bet ir pats, asmeniniu pavyzdžiu, rodytų kaip reikia kovoti už rojų žemėje. Už savo tiesą ir tūkstantmetes vertybes.

Mozę primenantis šventikas - karys:)

Dvasiškieji tėvai pirmose gretose.

 Gruzijos policija, matydama jog neatlaikys pasipiktinusios minios spaudimo, skubos tvarka iškrypėlius nusiuntė į iš anksto užsakytus  autobusiukus. Siaubo apimti vietiniai ir garbingi užsienio sodomistai gūžėsi autobusiukuose. Kažkas neįtikėtino! Tiek pinigų skiriama smegenų plovimui, bet, pasirodo, yra tautų, kurios dar išlaiko stuburą, siaubas!

 Visą tos dienos įvykių eigą galite apžvelgti paspaudę ant šių žodžių.

 Žinoma, atsiras daugybę verksnių, kurie rypaus, jog čia smurtas, taip negražu, jie irgi žmonės... Taip, smurtas yra kraštutinė priemonė, veiksmas kurį naudoji tada kai išsenka taikus dialogas. Kai tavo žodžių, tavo nuomonės, niekas neklauso. Gali parašyti nuostabiausius straipsnius, kupinus aukščiausio lygio faktų, gali suorganizuoti balsavimus tiesioginiame eteryje, kuriuose triuškinamą persvarą pralaimės mirties kultūros propaguotojai, bet tai nieko nekeis. JIE vis tiek, buldozerio principu, įvedinės savas taisykles ir palengva indoktrinuos visuomenę.

Skaičiukai rodo realią situaciją.

Pasaulis pagal JUOS.

 Ką mums daryti? Nustoti ignoruoti tą reiškinį. Atsisakymas matyti problemą, tos problemos neišsprendžia, tai lyg raudonas kilimas, kuriuo tas blogis keliaus į jūsų vaikų širdis. Reikia, tiesiog, nustoti kažko bijoti. Ką mums padarys už tiesos sakymą? Visus nuteis? Nepajėgs. Masė drąsių vyrų ir moterų, kurie kovoja už savo įsitikinimus yra sunkiai įveikiamas reiškinys. Nesakau, jog reikia pulti fiziškai susidoroti, bet mes turime, ne, mes PRIVALOME aiškiau reikšti savo poziciją. Užkirsti kelią bent mažiausioms tos šlykščios seksualizuotos ideologijos apraiškoms. Blokuoti jų eisenas, masiškai rinkti į mitingus UŽ tradicinę ir vienintelę šeimą bei siekti tai įteisinti konstituciškai.
 NE homoseksualų eitynėms Lietuvos miestų gatvėse.
NE juvenalinės justicijos įteisinimui Lietuvoje!

Informacijos skleidimo organizacijose tobulinimas

 Dedu savo kalbą iš komunikacijos pagrindų atsiskaitymo. Reikėjo, prieš auditoriją, pasakyti kalbą. Ateityje, manau, labiau plėtosiu šitą temą.

Tinklas, taip aš įsivaizduoju organizaciją.

Kadangi nebuvo nurodyta kokias, konkrečiai, organizacijas reikėtų aptarti, pasirinkau politinę partiją kaip organizacinį subjektą.

 Lietuvoje galima pastebėti žemą pasitikėjimą bei savęs sutapatinimą su kokia nors politine organizacija (partija). Viena iš svarbiausių priežasčių - prasta išorės ir vidinė komunikacija. Išorinę komunikaciją partijos stipriai gerina, suaktyvina rinkiminės kampanijos metu, bet vidinė dažnai lieka primirštama ir fragmentuota. Visas dėmesys kliūna partijos aktyvistams, kandidatams, o taip pat, ir darbo krūvis. Tai tėra gal koks 10 % visų narių. Jei toks darbo efektyvumas būtų kokioje pelno siekiančioje verslo įmonėje, garantuotai ji po kurio laiko tiesiog bankrutuotų. Taigi, atsiranda iškreiptas vaizdas bei uždaras ratas. Politikais tampa tie, kurių nepalaiko dauguma rinkėjų, net ir tos pačios partijos narių, tad nieko nuostabaus, jog po to kyla nusivylimas, nes tas politikas tinkamai neatstovauja tų žmonių interesų bei vertybių.

  
 Kaip gerinti komunikaciją tarp partinių struktūrų dalių, t.y skyrių? Dauguma skyrių daro susirinkimus kas kelis mėnesius, aktyvesni - kas mėnesį. Sekretorius ar pirmininkas apskambina žmones bei informuoja kada ir kur susirinkti. Susirinkime, daugiau ar mažiau, vyksta diskusija, priimami kažkokie sprendimai ir... vėl išsiskirsto iki kito susitikimo. Taigi, plėtojamas informacinis bendros veiklos vakuumas iki kito susibūrimo (išskyrus aktyvą, bet partijų tikslas yra įtraukti ir mases). Kaip tai keisti? Yra įvairių metodų suaktyvinti informacijos skleidimą. Priklauso nuo to, kiek organizacija gali tam skirti lėšų, kiek jos nariai naudojasi informacinėmis technologijomis ir kiek aktyvus bei motyvuotas partinis elitas/aktyvas.

 Pirmiausia ir elementariausia informacijos sklaidos priemonė būtų tiesioginis susirinkimas. Bet žinant, jog dauguma žmonių yra užimti, turi savus gyvenimus, ši galimybė tampa ribota ir aktyvesni susibėgimai (dažnesni nei kas dvi savaitės ar mėnesį) tinka tik tam pačiam aktyvui, kuris ir taip viską žino bei yra veiklus. Antra priemonė yra telefono ryšys, tai yra naudinga norint informuoti ar sukviesti/paagituoti žmones, bet netinkama diskusijoms. Tai atima daug laiko, o, be to, pokalbis vyksta tik tarp dviejų subjektų, todėl aktyvistas gaiš daug laiko kol tą patį pakartos didesnei masei žmonių. Tai neefektyvu bei brangoka. Tas pats galiotų ir paštu siunčiamai korespondencijai: brangu bei nėra didesnio mąsto diskusijos.

  
 Su trečia priemone jau įžengiame į IT sritį. Elektroniniu paštu, gan dažnai, jau naudojasi ir vyresnio amžiaus žmonės, ypač tie, kurie aktyvesni visuomeniniame gyvenime. E – paštu yra gan patogu sudaryti žmonių grupes ir masiškai siuntinėti žinutes. Kurti Google grupes, kuriose vykstančios diskusijos matomos tos grupės narių elektroniniame pašte. Tai patogu bei įmanoma užmegzti didesnio mąsto diskusiją. Savaime suprantama, yra ir tos komunikacijos minusų. Kai kada neįmanoma išsiuntinėti masinių žinučių, nes sistema identifikuoja tai kaip spamą (Yahoo pavyzdys), todėl tenka vargti ir siuntinėti laiškus rankiniu būdu. O taip pat, kai kurie laiškai atsiduria spamo kategorijoje, kurią žmonės ne visada patikrina, tad skubi korespondencija ne visada pasiekia savo tikslą. Daug žmonių nesugeba suprasti google grupių principo ir net prisijungti prie jos. Tai parodo, jog IT raštingumas, kai kuriuose segmentuose, dar yra žemoko lygio. O taip pat, pasyvesni žmonės ne visada tikrinasi savo elektroninį paštą, o aktyvesnė publika turi kitą problemą – paštas pergrūstas informacija, tad siunčiama žinutė gali būti ir nepastebėta. Bet minusai persveria privalumus. Elektroninio pašto paslaugos yra nemokamos ir beveik visiems prieinamos, tad tai svarbus vidinės komunikacijos pagalbininkas.

  Kita, dar gan nauja, bet sparčiai populiarėjantį informacijos sklaidos priemonė yra skype ryšys. Lietuvoje „Skype“ balso ir vaizdo skambučių, žinučių, konferencijų, duomenų dalijimosi paslaugomis kasdien naudojasi daugiau nei 500.000 vartotojų ir daugiau nei 1 mln. vartotojų kas mėnesį, tad tai gan populiari ir verta dėmesio informacijos skleidimo priemonė. Jos pagalba patogu diskutuoti tiek dviems, tiek ir didesnei žmonių grupei, kurti konferencijas. O taip pat, galima persiųsti dokumentus. Savaime suprantama, yra ir daug minusų. Neturi išliekančios vertės, žinutės nukeliauja ir retas, kuris kapstysis po ilgus pokalbius, kad rastų svarbią informaciją. Norint perduoti žinutę ar persiųsti dokumentą abu asmenys turi būti prisijungę (online), kitaip kitas subjektas negaus reikiamos informacijos. Didesnėms grupėms gresia virtimas perkrautais pokalbių kambariais su tūkstančiais pranešimų, tad kiti pradės ignoruoti tas konferencijas. Tai puikus pagalbininkas staigiam kontaktui, bet yra gan netobulas ilgesnei bei brandesnei komunikacijai.

  
 Socialiniai tinklai, nors ilgą laiką buvo laikomi vaikų pasižaidimu bei vertinami prieštaringai, panašu, jog ir didžiausi skeptikai jau keičia savo nuomonę. Paminėsiu Facebook, kuris yra populiariausias Lietuvoje. Juo naudojasi daugiau kaip 970 000 žmonių, kurie yra vyresni nei 18 metų. Ir skaičius nuolat auga. Tai populiari terpė ne tik informuoti savo organizacijos narius, bet juos paversti agitatoriais bei informacijos skleidėjais ir, tuo pačiu, taip juos įjungti į bendrą veiklą. Facebook socialiniame tinkle reikia naudoti dvi komunikacines priemones ( jų yra ir daugiau), Tai puslapis ir grupė. Puslapio paskirtis yra būti oficialiu organizacijos veidu ir jos rūporu, pranešti naujienas, komunikuoti su pašaliniais žmonėmis, užmegzti kontaktą su interesantais. Grupės paskirtis yra vidinė komunikacija, pageidautina, jog grupė būtų slapta ir uždara. Kodėl grupė? Nes jos pagalba patogu informuoti žmones, kiekvienas naujas pranešimas (ne komentaras) ateina notification (pranešimo) pavidalu visiems grupės nariams. Patogu įdėti dokumentą, video, galima visus grupės narius įjungti į chatą (pokalbių grupę). Parašius grupės nario vardą (paminėjus) jis gauna pranešimą  notification pavidalu ir į savo elektroninį paštą. Be abejo, yra ir minusų. Dar nemažai, ypač vyresnių žmonių, nelabai naudojasi socialiniais tinklais (kaip ir internetu apskritai), kitiems gali būti perkrautos informacijos variantas.

  
 Tai praktiškai visi variantai kuriais galima gerinti informacijos sklaidą iš techninės pusės. Žinoma, dar galima prirašyti ir internetinius puslapius bei vidinius arba išorinius forumus, bet jų naudojimas tampa daugiau pagalbinis socialinių tinklų veiklos fone. Savaime suprantama, organizacijai internetinis puslapis reikalingas kaip prezentacinė priemonė, bet vidinės komunikacijos atžvilgiu tai nėra labai svarbu.

 Nėra ideliausio informacijos sklaidos varianto. Kiekvienas už tai atsakingas asmuo turi atsižvelgti į tai, su kokia publika jis turi dirbti ir taikytis prie jos. Idealiausiu atveju reikia naudoti mišrią sistemą. Galima ir eksperimentuoti bei rasti savą, alternatyvią informacijos sklaidos priemonę. Pavyzdžiui, jei tavo organizacijoje yra labai daug garbaus amžiaus žmonių, kurie nesinaudoja informacinėmis technologijos tai galima juos suskirstyti autonominiu (pagal gyvenamą vietą) pagrindu. Paskirti aktyvesnį žmogų, kuris būtų atsakingas už tam tikro rajono informacijos sklaidą. Jis juos aplankytų (tam tikru laiku) jų namuose, suteiktų informaciją ir parodytų, jog jie nėra atstumti ar užmiršti. Tai papildomai cementuotų organizaciją, sutelktų ją siekiant bendrų tikslų.

 Prisipažinsiu, rašiau iš savo asmeninės patirties:)