Straipsnis publikuotas www.kaunotautininkas.lt
2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis
2013 m. lapkričio 4 d., pirmadienis
Spalio 15 diena Kaune (lyg ir eilinė, bet...)
Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt
Sveiki, mielieji!
Antradienis, eilinė darbo diena
lipdant organizaciją: kasdieninė korespondencija, naujienų perskaitymas,
darbotvarkės susidėliojimas. Ši diena svarbi tuo, kad pradedame
oficialių susitikimų su Kauno organizacijomis maratoną. Pirmoji tapo R.
Žiliuko vadovaujama „Senojo Kauno draugija“, kuri rūpinasi Kauno miesto
architektūriniu paveldu. Įdomi ir vertinga organizacija, kaip tyčia,
minėjo savo 4 metų gimtadienį, tad ta proga juos ir pasveikinome, o
Auksė Noreikaitė padovanojo atminimo suvenyrą. Užmezgėme kontaktą, netgi
buvome pakviesti įstoti į šią organizaciją bei pasižadėjome
bendradarbiauti bei keistis informacija. Tai nuteikia išties pozityviai.
Užėjus į VDU universitetą maloniai
nustebino referendumui parašus renkanti jauna studentė, kuri pati, be
jokių raginimų, atlikinėjo savo pilietinę pareigą ir sugebėjo surinkti
kelis lapus parašų. Visada džiaugiuosi matydamas jaunus ir
entuziastingus asmenis. Toks ir turi būti akademinis jaunimas -
revoliucinis, siekiantis teisingų permainų savo šaliai.
Nuo 17:00, prie Laisvės alėjoje
esančio fontano, turėjome susiburti su LTJS ir kartu rinkti parašus
žemės referendumo iniciatyvai, bet mums teko persikelti prie Soboro, nes
jau nuo 15 valandos fontanas buvo okupuotas triukšmingų bosnių
sirgalių, kurie kaupėsi futbolo rungtynėms Lietuva prieš Bosniją ir
Hercegoviną. „Kaupėsi“ gal ne visai tinkamas terminas, nes jie nuolatos
plyšavo savo skanduotes bei dainas. Nors jie kiek per daug gėrė ir
šiukšlino, kas man yra nepriimtina, bet jų tarpusavio bendravimas,
organizuotumas bei vienybė tikrai kėlė pagarbą. Ypač patiko jų eisena
nuo fontano iki Dariaus ir Girėno stadiono, kurioje buvo sukurta puiki
atmosfera. Tikrai yra ko pasimokyti ir mūsų organizacijoms.
Praleidus triukšmingus bosnius, mes
toliau tęsėme parašų rinkimą. Eidami nuo Soboro kalbinome praeinančius
žmones ir raginome pasirašyti, vėliau apsistojome prie fontano. Pirmas
blynas, manau, tikrai neprisvilo, nes per 2 darbo valandas surinkome 59
parašus ir išdalinome kelis šimtus Kauno (ir visos sąjungos) tautininkų
gamintų lankstinukų, užmezgėme ryšį su žmonėmis. Šią akciją pavadinau
pirmu blynu, nes tai buvo pirmas tik Tautininkų sąjungos ir LTJS
išėjimas su savo vėliavomis ir sava atributika. Prieš tai rinkome
individualiai arba kooperuodamiesi su kitais parašų rinkėjais bei labai
neakcentavome savo politinės tapatybės.
Išvada, manau, akivaizdi - pats
geriausias partinis-ideologinis darbas vyksta tuomet, kai dirbama
gatvėje - tiesiogiai su žmonėmis, mandagiai ir argumentuotai aiškinant
žmonėms jų teises ir pareigas. Bendraujant bei diskutuojant su žmonėmis
pamažu atverti jiems akis ir leisti suvokti, jog jie - lietuviai ir yra
tikrieji savo šalies šeimininkai bei tik nuo jų ir mūsų bendrų veiksmų
priklausys kokią Lietuvą turėsime.
Mes, Tautininkų sąjunga, esame
vienintelė ideologinė partija Lietuvoje, kurios tikslas elementarus -
viskas Lietuvos valstybei ir ją kuriančiai lietuvių tautai, tad tokių
akcijų, pažadame, bus tik daugiau.
Tautininkų sąjungos Kauno miesto skyrių sueigos pirmininkas
Marius Jonaitis
2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis
Graikijoje nužudyti du tautininkai
Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt
Penktadienio vakarą (2013.11.01), prie graikų tautininkų
partijos „Auksinė aušra“ (Golden dawn) būstinės Atėnų priemiestyje
Naujajame Iraklijuje, kur tą vakarą buvo planuojamas jų susirinkimas,
aidėjo šūviai. Motociklais privažiavę du nežinomi asmenys (galimai
radikalieji kairieji ar anarchistai) pradėjo šaudyti į besirenkančius
žmones, o vėliau spruko. Du jauni vyrai, 20 ir 23 metų partijos nariai,
buvo nužudyti. Į abu žuvusiuosius buvo paleista po tris kulkas, kurios
pataikė jiems į galvą ir krūtinę. Vienas iš tų vyrų žuvo įvykio vietoje,
o kitas ligoninėje mirė nuo sužeidimų, pranešė Sveikatos apsaugos
ministerija, pridūrusi, kad dar vienas vyras buvo sužeistas ir atvežtas į
ligoninę.
Partija „Auksinė aušra“ jau seniau kreipėsi į vyriausybę dėl
policijos apsaugos jų būstinei, kuri ir anksčiau yra patyrusi išpuolius
bei kelis kartus sprogdinta, bet į tuos prašymus buvo neatsižvelgta.
Nieko nuostabaus, kadangi dabar vyksta visuotinis valdančiojo „elito“
susidorojimas su šia partija.
Šiais metais, „Auksinė aušra“ pakilo į trečią vietą tarp
populiariausių Graikijos politinių partijų, siūlanti trečio kelio
politiką, didesnį Graikijos savarankiškumą, griežtą antiimigracinę
politiką (šalyje gyvena 3 milijonai nelegalių imigrantų iš trečiųjų
šalių, klesti jų nusikalstamos grupuotės), korupcijos išgyvendinimą,
kapitalo sugražinimą iš siauro sluoksnio oligarchų ir skatina tautinį
pasididžiavimą savo etnosu. Be abejo, tai prieštarauja antitautiniam
elitui ir jų interesams, tad po reperio Pavlos Fissas, kurį, neva ,
nužudė partijai prijaučiantis asmuos, jie išpūtė šį reikalą taip, kaip
jiems palankiau. Buvo suimtas partijos lyderis Nikolaos Mihaloliakos, du
jų atstovai parlamente bei dar keli partijos nariai ir apkaltino juos
nusikalstamos organizacijos formavimu, nors partija kategoriškai neigia
bet kokį ryšį su žmogžudyste. Po to sekė finansinių dotacijų iš biudžeto
nutraukimas, kuris priklauso parlamente mandatus turinčioms partijoms
(2013 metais išrinktoms partijoms skirta 11 mln. eurų, „Auksinei aušrai“
- 873 tūkstančiai). Šį įstatymą, pagal kurį „finansavimas gali būti
įšaldomas partijoms, kurių valdžia kaltinama turinti ryšių su
nusikalstama grupe ar terorizmu“ skubos tvarka priėmė Graikijos
parlamentas ir iškart pritaikė „Auksinei aušrai“. Sklando iniciatyvos
apie visišką partijos uždraudimą. Aukščiausi vyriausybės vadovai, net
nekalbant apie mass media, nesibodi juos įvardinti neonaciais ir
netiesiogiai skatina susidorojimą su jais.
Štai tokios demokratijos grimasos. Antisisteminėms partijoms
nereikia turėti vilčių, jog politinis žaidimas vyks pagal garbingą
scenarijų. Tai - mitas. Kaip sakoma, opiumas „liaudžiai“. Partija, kuri
siūlo konkrečias permainas, kuri stengsis dirbti tik savo tautos labui, o
ne siauram kapitalo sluoksniui, turi sugebėti atlaikyti spaudimą visais
frontais ir nuolatos būti kovinėje padėtyje. Tokia realybė.
Na, o „Auksinė aušra“, regis, nepalūžo. Vakar rinkosi žudynių
vietoje, degė žvakutes, giedojo Graikijos bei partijos himną, skandavo
„Athanati!“, kas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Nemirtingi!“.
Graikų tautininkai, regis, puikiai suvokia, jog trauktis nėra kur, jei
nori gyventi normalioje visuomenėje bei būti savo šalies šeimininkais,
netektys juos tik užgrūdins ir labiau sutelks.
Blood! Honour! Golden Dawn!
A†A Manos Kapelonis ir Giorgos Foudoulis
2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis
Papildant temą „Konfrontacija informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“.
Spalio 7 dieną, Kauno miesto
savivaldybės Didžiojoje salėje, įvyko pranešimas tema „Konfrontacija
informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“. Pranešimas buvo
labai naudingas ir laiku (manau, jog tokių pranešimų reikėtų daugiau ir
dažniau), bet jame pasigedau kai kurių pastebėjimų. Žinoma, gal jų buvo
vėliau, o aš jų tiesiog neišgirdau, nes teko ankščiau išeiti. Tad, jei
kas ne taip, visada lauksiu papildymo ar diskusijų.
Labiausiai mane pralinksmina
pastebėjimas, jog Rusija pradėjo vykdyti informacinę kampaniją prieš
Lietuvą. Šitaip šnekama pastaruosius kelerius metus ir protarpiais tai
pradeda atrodyti lyg kokia isterija ar raganų medžioklė. Gerbiamieji, ji
niekada nebuvo nutrūkusi, tiesiog skiriasi intensyvumas ir tam skiriamų
lėšų kiekis. Virtualios realybės kūrimas, esamų vertybių „išplovimas“
ir visuomenės demoralizavimas nėra kažkokia naujiena. Ši taktika
naudojama daugybę šimtmečių.
Kokį atsaką į tai siūlo mūsų „elitas“,
be klyksmo, jog Rusija puola, kas ir taip aišku? Ogi didesnę euro
integraciją, pseudo toleranciją, laukinį kapitalizmą, kurio pasekoje mes
netenkame šimtų tūkstančių žmonių per emigraciją, bei gauname puokštę
naujų, abejotinos vertės vertybių. Logiškai mąstančius žmones tikrai
stebina tokia gynybinė taktika, tiksliau, jos nebuvimas bei tiesioginės
(kad ir informacinės bei ekonominės) atakos atveju apsimesti, jog
užtenka tik įvardinti atakas, bet nieko nesiimti, norint jas
nukenksminti. Tai nelogiška, tad parašysiu kokią išeitį siūlyčiau pats.
a) Lietuvio identiteto stiprinimas.
Taip, būtent lietuvio, per etninį pagrindą, o ne kurti mistines
europiečio tapatybes. Tauta yra kuriama, bet tai ilgas procesas, turi
praeiti šimtmečiai, tad skubotas „naujos tautos“ konstravimas kelia ir
kels tik sumaištį žmonių galvose. Be to, mano ir, manau, bet kurio
patrioto tikslas yra lietuviška Lietuva.
Tapatybę stiprinti bei
kurti/sintetinti galima įvairiais būdais. Savaime suprantama prioritetas
turi atitekti švietimui ir kultūrai, savai istorijos interpretacijai,
jos populiarinimui ir pavertimui į masėms suprantamą produktą. Po to
būtina atsvara žiniasklaidoje, kuri yra labai svarbi realybės
konstruotoja. Švietimas, kultūra ir masinio informavimo priemonės (MIP)
yra būtini svertai norint ugdyti patriotišką ir pilietišką asmenį. Kurti
savo socialinę inžineriją, kuri sudarytų atsvarą kitų valstybių įtakai
(tiek iš Rytų, tiek ir Vakarų). Kodėl to reikia? Cituoju:
Vienintelis įstatymas, pasak
Hilckmanno, esąs kultūrų kova: „Kultūros kovoja viena su kita, Viena
stengiasi išstumti kitą. Kultūrų varžybas ir kovą suprasti reiškia
turėti raktą į pasaulinę istoriją“. Toliau Hilckmannas cituoja Konecny
žodžius, kurie dar labiau paaiškina jo mintį: „Kiekviena kultūra, kol ji
yra pajėgi gyventi, stengiasi plėstis. Ten, kur dvi kultūros susiduria,
turi įvykti kova. Kiekviena kultūra yra puolanti, kol ji nepradeda
apmirti. Kova tęsiasi tol, kol viena iš kovojančių kultūrų yra
sunaikinama“.( Maceina)
Jei mūsų kultūra nebus kovinga,
protarpiais ir agresyviai ekspansinė, mes trauksimės ir nyksime. Su
laiku pradėsime gėdytis savo šaknų (kas pastebima jau dabar) bei perimti
svetimą kultūrą (kas jau vyksta).
Kalba. Lietuva yra Rytų Europos
istorijos sandas. Tautinis, etninis - kalbinis savitumas čia vertinamas
ypač. Kalba, etninės savimonės esminis simbolis, VRE (Vidurio rytų
Europos) šalyse, vadinasi, ir Lietuvoje, turi politinę prasmę. VRE ji
valstybingumui tapo tvirtesniu pagrindu negu teritorija. Todėl kova su
LLRA nėra tik saujelės intelektualų ir kalbininkų rietenos su lenkais.
Atrodo, toks mažmožis kaip vietovardžių keitimas ar lentelių su kitos
kalbos gatvių užrašais kabinimas iš tikrųjų turi didelę politinę prasmę.
Analogai su Vakarų Europos šalimis mums netinka, pats laikas būtų
pamiršti lygintis. Čia visai kitokia geopolitika ir visai kitaip
suprantamas tautiškumas bei valstybingumas. Lietuvių kalba neturi būti
derybų objektas.
Toliau įrašyčiau simbolius, papročius,
minėjimus, eisenas, sportą - viską, kas kuria bendrą vienybės aurą,
telkia mases, bičių spiečiaus principas.
b) Elitas. Visi skirtingai suvokia kas tai yra. Ir skirtingus asmenis prirašinėja prie elito. Pasak prof. Vaidučio Laurėno:
„Dabartiniai Lietuvos politiniai
elitai yra žemiau vidutinio visuomenės narių gebėjimų lygio, kartais jie
atrodo tiesiog pasigailėtinai, savo veiksmais skatina abejoti ne tik jų
kompetencija, bet ir moralinėmis savybėmis. Problemiškiausia yra tai,
kad ne visi dabartinių Lietuvos politinių elitų nariai žiūri į politiką
kaip į savo pašaukimą ir profesiją. Jų mąstyme ir veikloje dažnai
įžvelgiamas itin pražūtingas motyvas - jeigu ne mes valdome Lietuvos
valstybę, tai ir valstybė yra ne ta, kurios siekta. Profesionalumo
prasme nesuprantamai formuojamos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės
patarėjų bei padėjėjų korpusas. Ūkio klausimais neretai pataria
filologai, socialiniais klausimais - filosofai.
Politinių elitų silpnumo požymis - jų
arogancija. Daugumos politikų nuomonė apie save neatitinka tikrovės. Ne
vienos partijos lyderiai laiko save nepakeičiamais. Tai nepadeda
atviresnėms diskusijoms ir savikritikai pačiose partijose, siaurina
bendravimą u gyventojais, nepadeda pritraukti į partijas intelektinių
jėgų.“ ( Vaidutis Laurėnas „Normalios politikos genezės atvejis“)
Kaip matome, padėtis nėra džiuginanti,
juolab ir prisiminus istoriją tai turėdavome ilgus šimtmečius kada mūsų
valdantysis elitas nesugebėdavo telkti ir kurti tautos ir atstovaudavo
tik savus, siaurus, interesus, kas su laiku palaidodavo ir Valstybę.
Tekdavo nemažai kentėti, kol užaugdavo pamaina, kuri žadindavo mases.
Bet kiekvienas toks ratas mums nubraukdavo galimybes tapti geresniais.
Dabartinė padėtis yra analogiška.
Neturime stipraus, mases vienijančio, pilnas auditorijas sutraukiančio
elito, kuris visuomenę šviestų ir įpareigotų tapti geresne, siekti
didesnių darbų. Nėra elito, kurie kurtų Lietuvos, kaip tautinės
valstybės idėją, siektų aukštesnio tikslo nei tapti eiline valstybėle
didžiųjų valstybių žaidimams. Bet kuris lyderis, kuris visiems teigia,
jog esame maži ir nieko negalime įtakoti, automatiškai negali būti
elitu. Jis - tik konkrečios situacijos ar kokios visuomenės grupės
lyderis. Tokie nekuria istorijos ir nekuria Tautos bei jos ateities.
Kaip užsiugdyti elitą? Tai ilgas procesas ir pradžiai reikia padaryti tinkamus žingsnius ties a) punktu.
c) Socialinis teisingumas. Norint
vieningos ir pašalinių valstybių daromoms įtakoms atsparios visuomenės
neužtenka tik mąstymo inžinerijos ar puikaus elito (nors tai būtų puiki
pradžia). Jokia visuomenė negali pilnavertiškai egzistuoti jei didelė
jos dalis yra ekonominio gyvenimo paraštėse. Jokios interpretacijos, o
tik faktai, kurie pateikiami statistikos departamente:
2012 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 18,6 proc. šalies gyventojų.
Namų ūkiuose, kurie negalėtų apmokėti 700 Lt nenumatytų išlaidų iš savo lėšų, gyveno 60 procentų gyventojų.
Namų ūkiuose, kurie neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose, 2012 m. gyveno pusė asmenų.
Pagal apibrėžimą, priimtą strategijoje
„Europa 2020“, Lietuvoje tiek 2011 m., tiek 2012 m. beveik trečdalis
gyventojų (atitinkamai 33,1 ir 32,5 proc.) gyveno skurdo rizikoje ar
socialinėje atskirtyje.
Nedarbo lygis Lietuvoje (2013m Rugsėjį) buvo 11,9 procento.
Nieko nuostabaus, jog tokiomis
sąlygomis visuomenė negali būti stabili ir joje puikiausiai gali tarpti
priešiškos valstybei ideologijos. Norint pasiekti didesnio visuomenės
solidarumo bei socialinio teisingumo, teks pasukti link kairės (šiuo
metu Lietuvoje tokios kaip ir nėra) su progresinių mokesčių politika.
Kadangi savanoriškai kapitalas nelinkęs dalintis savo pelnu su
neturtingesniais. Savaime suprantama, būtina stipri antikorupcinė
politika, o ją pastūmėti gali tik skaidrus elitas, kuris vien savo
asmeniniu elgesiu keistų visuomenės požiūrį.
Politika, geopolitika, viešoji
politika yra labai sudėtingi reiškiniai ir norint priimti teisingą
strategiją, reikia intensyvių diskusijų bei didesnio būrio žmonių.
Mielai padiskutuočiau šio straipsnio temomis:
a) Lietuvio identiteto stiprinimas. Tautinės valstybės koncepcija, tautinė socialinė inžinerija.
b) Elitas.
c) Socialinis teisingumas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)