Audrius Rudys
2014 m. balandžio 05 d. 19:34
Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. O aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.
Šalies finansinių rinkų kontrolės praradimas. Įvedus eurą,
Lietuvos centrinis bankas - Lietuvos bankas - taps faktiškai Europos
centrinio banko (ECB) struktūriniu padaliniu. Dėl to, kad Lietuvos
bankui yra pavesta finansinių rinkų (kredito ir mokėjimų, draudimo,
finansinių priemonių) kontrolė, ji automatiškai pereis į ECB rankas.
Lietuvos Respublika neteks dar vienos savo veiklos ir atsakomybės
sferos. Vadinasi, negalės atsakyti už tai, kaip šios rinkos
funkcionuoja, negalės prireikus apginti Lietuvos gyventojų ir verslo nuo
galimos jiems nenaudingos (o kartais net žalingos) veiklos šiose
rinkose, kuri, deja, bus naudinga kitų, įtakingesnių, valstybių
veikėjams.
Valstybės ekonominio savarankiškumo atkūrimo brangimas.
Europos Sąjunga ir ypač dauguma euro zonos šalių vis dar išgyvena krizę.
Daugybė žymių pasaulio ekonomistų prognozuoja, kad dabartinė krizė dar
nesibaigė, kad artėja naujas, ko gero, dar gilesnis ir labiau
griaunantis nusistovėjusius ekonominius santykius jos etapas. Juo labiau
kad dabartinė krizė, nors yra sistemos krizė, gydoma tos pačios
sistemos priemonėmis. O tokiomis priemonėmis negalima išspręsti esminių
problemų, galima tik sušvelninti krizės eigą, pasiekti laikinų
pagerėjimų, atidėti kuriam laikui dar aštresnį priepuolį. Bet kiekvienas
toks atidėjimas problemas kaupia, aštrina, galiausiai, kai jos
pratrūksta, sistema arba griūva, arba turi būti pertvarkyta radikaliai.
Šiuo metu euro zoną dar tempia palyginti sveika Vokietijos
ekonomika. O kas bus, jei/kai vokiečiai, neapsikentę ant jų sprando
sėdinčių daugelio kitų euro zonos šalių parazitavimo, paklausys
pasaulinio ekonomikos autoriteto Džozefo Stiglico (Joseph E. Stiglitz)
patarimo ir išeis iš euro zonos? O jei pernelyg netolygi euro zonos
valstybių ekonomikos raida toliau aštrins prieštaravimus ir išdraskys tą
zoną iš vidaus? Tuo atveju Europos Sąjungos valstybėms teks vėl imtis
aktyviau veikti savo šalių ekonomiką ir fiskalinėmis, ir monetarinėmis
priemonėmis. Aišku, kad laimės tos valstybės, kurios dar turės
išsaugojusios savo rankose šių politikų svertus. Euro zonos valstybėms
teks monetarinės politikos priemones kurti iš naujo. Tam prireiks laiko
ir sąnaudų.
Dabar litas su euru susietas valiutų valdybos pinigų politikos
modeliu. Iš tikrųjų mes jau naudojamės euru, kuris Lietuvoje pasireiškia
lito forma. Iš tikrųjų valstybė nebeturi monetarinės politikos svertų.
Tačiau mūsų padėties pranašumas yra tas, kad prireikus valstybė gali
tuojau pat (per kokias dvi paras) visai neskausmingai ir neturėdama
jokių tiesioginių sąnaudų susigrąžinti tuos svertus ir pradėti juos
taikyti, gelbėdama verslą ir gyventojus nuo nevaldomos griūties.
Įvedus eurą, grynieji litai bus išimti ir sunaikinti. Aišku,
nuolatinis grynųjų litų banknotų nusidėvėjimas ir dabar reikalauja dalį
jų naikinti. Tai yra tam tikros išlaidos. Tačiau, išėmus iš apyvartos
visus litus praktiškai vienu metu, atsiras vienkartinės išlaidos. Bet
dar didesnės išlaidos laukia tuo atveju, jei atsiras būtinumas ar taps
tikslinga atkurti savą pinigų sistemą. Vien to kiekio grynųjų banknotų,
kurių prireiktų pirminei apyvartai organizuoti, išspausdinimas
dabartinėmis kainomis atsieitų 80-100 mln. litų. Dabar banknotų
spausdinimo rinkoje yra didelė paslaugos pasiūla, tačiau įsivaizduokime,
jei savas pinigų sistemas staiga imasi atkurti ne viena, o kelios (ar
keliolika) valstybių. Pirma, kainos augtų. Antra, tektų laukti, kol
ateis Lietuvos eilė. O laikas tokiais atvejais yra lemiantis veiksnys.
Gali prireikti vėl imtis surogatų („vagnorkių“ tipo) arba nekokybiškų
banknotų (kaip pirmoji naujųjų litų laida) - o tai kainuotų papildomai.
(Viliuosi, kad dabartinė Lietuvos valdžia, nors įvesdama eurą,
mano nuomone, pažeidžia svarbų nacionalinį interesą, vis dėlto nebus
tokia neatsargi, kad imtų ir tuojau pat sunaikintų išimtus litų
banknotus. Manau, juos galima būtų kokius 10 metų pasaugoti. Sąnaudos
nebūtų labai didelės, bet jei prireiktų, nauda būtų akivaizdi.)
Lietuvos Respublikos aukso atsargos, paveldėtos iš tarpukario
Lietuvos valstybės, bus valdomos (perkamos, parduodamos, investuojamos)
ECB kartu su kitų euro zonos valstybių auksu. Tas auksas bus
traktuojamas kaip viena iš paprasto kapitalo formų, kurią, jei iš to
gaunama finansinė nauda, tikslinga paversti bet kuria kita kapitalo
forma. O mūsų valstybės auksas turėtų būti traktuojamas ne kaip
paprastas, o kaip ypatingas kapitalas. Pirmiausia jis yra vienas iš
valstybės tęstinumo simbolių ir juridinių faktų, sujungusių prieškarinę
Lietuvos Respubliką su 1990 m. atkurta Lietuvos valstybe. Niekas negali
garantuoti, kad šios funkcijos Lietuvai niekada nebeprireiks. Išparduotą
auksą susigrąžinti bus brangu, labai brangu. Nes labai daug kam tuo
metu jo prireiks. Jis galės tapti sveikos Lietuvos valstybės
savarankiškos pinigų sistemos atkūrimo (jei tokią sistemą dėl
įvairiausių priežasčių tektų atkurti) pagrindu. „Ir gal tada vėl sugrįšiu aš. Už lango vėl lis lietus. Ir gal tada vėl bitės neš medų mums“ (iš V. Kernagio dainos „Išeinu“).
Šaltinis: www.respublika.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą