Gal gana kariauti svetimus karus?

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. vasario 21 d. 15:55

Taip, vaizdai iš Kijevo yra baisūs ir panašu, jog neveda į geresnę ateitį. Visa žiniasklaida galima sakyti, kad yra subjektyvi, tad kažkokios diskusijos ar rimtesnės analizės nelabai ir matosi. Na, bet ne apie tai tema, apie geopolitiką ir kam naudingas konfliktas Ukrainoje teks parašyti vėliau, kai nurims aistros.

 

Skirtumas tarp Lietuvos ir Ukrainos yra vienas ir esminis. Žmonės esantys Maidane kovoja realiai, gal jie ir klysta, gal jų metodai ir nėra teisingai, bet jie bent bando. O kaip pas mus?

 

Pas mus klesti Ukrainofilija, nuolatinis dėmesys jos įvykiams, nesveikas mėgavimasis jų revoliucija, mūsų „demokratijos“ eksportavimu į Rytus visai pamirštant, jog Lietuvoje yra daugybė priežasčių savam Maidanui.

 

Visos tos paramos akcijos, kilpelių su Lietuvos - Ukrainos vėliavomis facebook dalinimasis, žvakučių degiojimas, dalinimasis įrašais bei kvaili komentarai po jais tik puikiai parodo kaip žiniasklaida gali manipuliuoti žmonių emocijomis jas nukreipiant jiems naudinga linkme. Didžioji dalis nė velnio nesigaudo kas ir dėl ko ten vyksta, nežino Ukrainos istorinio konteksto, dalinasi Banderovcų šūkiu (o tą daro net visiški libertarai), nors nesupranta jo reikšmės.

 

Labiausiai man bjauru stebėti liberalkonservų susirūpinimą demokratija Ukrainoje, kai ją mindo čia - Lietuvoje. VRK narys Justinas Žilinskas 10 000 žmonių barikadas Kijevo centre laiko absoliučiai teisėtomis, kai tuo pačiu metu kvestionuoja 320 000 Lietuvos piliečių surinktus parašus. Visas liberalkonservatorių žiedas klykia apie demokratijos pamokas Ukrainai kai patys niekina Lietuvos piliečių pasirinkimą. Tiek dėl žemės referendumo, tiek dėl atominės elektrinės, tiek ir apskritai balsuojant rinkimuose. Todėl man tos jų akcijos yra apsimestinės ir apgailėtinos. Jie nemyli savo šalies ir jos piliečių, nesuvokia kokia turi būti ta demokratija, tad neturi jokios teisės kištis į suverenios valstybės reikalus ir brukti savo supuvusią nuomonę.

 

Prisiminkime „demokratiją“ Lietuvoje.

 

2009 metų sausio 16 dienos protesto mitingo išvaikymas. Buvo naudotos guminės kulkos (kas buvo neadekvatu), koviniai šunys (kas draudžiama naudoti prieš žmones). Už tai nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn joks pareigūnas. Visas mitingas iš masinės spaudos pusės buvo marginalizuotas, o jo dalyviai tampomi po teimus. Natūralu, nes tai buvo iššūkis sisteminiams politikėliams.

 

2012 metų gegužės 17 dienos neadekvatus policijos šturmas. Vėl marginalizuojama, išsityčiojama, o tų įvykių dalyviai tampomi po teismus.

 

Jau girdžiu atsakymą, jog tie du atvejai pažeidia įstatymus. O Maidano barikados nepažeidžia Ukrainos įstatymų? Kodėl vienur kova už tiesą yra remiama žiniasklaidos, o kitur niekinama? Atsakymas akivaizdus - viena kova atitinka kažkieno interesus, o kita maišo.

 

Lietuvoje buvo neteisėtai sumažintos pensininkų dorai uždirbtos pensijos ir neskubama jų grąžinti, nors sprendimas buvo antikonstitucinis.

 

Lietuvoje trečdalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

 

Lietuvoje kasmet daugiau nei 3000 vaikų nelanko mokyklos ir keli šimtai sistemingai patiria seksualinę prievartą.

 

Lietuvoje, kasmet, per viešuosius pirkimus nuvagiama apie milijardas litų (tai daugiau nei visas krašto apsaugos biudžetas) ir už tai nėra kaltų. Bendras korupcijos lygis nemažėja.

 

Lietuvoje absoliučiai tyčiojamasi iš 320 000 Lietuvos respublikos piliečių išreikštos valios žemės referendumo klausimu. Akivaizdžiai norima jį užsmaugti, o atkakliausiai to siekia tie, kurie garsiausiai šneka apie demokratiją ir pilietinę visuomenę.

 

Šių ir daugybės kitų priežasčių yra pakankamai, jog žmonės Lietuvoje kurtų savo maidaną. Per revoliuciją kurtų naują, SAVO, istoriją. Bet pasirenkama stebėti kitų karus arba... emigruoti (emigravo jau milijonas gyventojų iš Lietuvos per paskutinius 24 metus).

 

Net VDU studentai (o studentai visame pasaulyje būna protestų ir revoliucijų smaigalyje) nesugebėjo susiorganizuoti, kad ir menkam protestui kai jiems sumažino stipendijas. Lyg jų tas klausimas neliestų.

 

Žinoma, juk gi daug patogiau šiltam foteliuke stebėti kitų revoliucijas, kovoti „patinka“ opcijos paspaudimu ir paveiksliukais vietoje to, jog susimąstyti, kad reikia kovoti už savo šalį, savo ateitį, o tam reikia lieti savo kraują.

 

Labai tikiuosi, jog žmonės pradės atsibusti ir reikiamą energiją skirti savo šalies problemoms spręsti. O kai jas išspręsime, tai ir Ukrainai galėsim rimčiau padėti.

 

Слава Украінї - Героям Слава! O Šlovė Lietuvai - šlovė jos herojams!