Kaip turėtų atrodyti mirties bausmės grąžinimo projektas

Publikuotas Kaunotautininkas.lt
Manvydas Almonaitis
2013 m. spalio 05 d. 09:56

Per Lietuvą nusiritusi tragiškų nusikaltimų banga privertė žiniasklaidą ir visuomenę prabilti apie kriminalinio pasaulio pakilimą Lietuvoje. Kriminologai visuomenę ramina. Spėjama, kad kraupūs nusikaltimai, įvykdyti Dembavoje, Kaišiadoryse ar Biržuose nėra susiję su organizuotu nusikalstamumu ar jo augimu Lietuvoje. Visgi šie įvykiai glumina visuomenę ir televizijai tenka skelbti nemalonią statistiką: net 80 procentų Lietuvos piliečių pasisako už mirties bausmės grąžinimą. Akivaizdu, jog žmonės jaučiasi nesaugūs.

 

Tautininkų tarpe kartais pasigirsta kalbos į rinkiminę programą įtraukti mirties bausmės gražinimo projektą (nors ne visi tam pritaria). Apie mirties bausmės grąžinimą viešai bene pirmasis užsiminė Julius Panka savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Taip elgiamasi visų pirma dėl to, kad negalime likti abejingi žmonių balsui. Jei keturi iš penkių lietuvių pasisako už šio įstatymo sugrąžinimą, oponuoti jiems yra sunku, esame priversti bent jau apsvarstyti šią visuomenės nuomonę. Taip pat šio įstatymo įvedimas gali turėti teigiamą efektą itin žiaurių nusikaltimų mažėjimui, aišku, jei bus tinkamai pritaikytas. Tad norėčiau viešai pateikti asmeninį teorinį pasiūlymą, kaip galėtų atrodyti mirties bausmės grąžinimo projektas. Tikiuosi, tai suteiks pagrindus platesnei diskusijai, į kurią įsitrauks įvairių sričių bei nuomonių atstovai. Ir galiausiai Tautininkų sąjunga įgis vieningą ir aiškią nuomonę koks yra partijos požiūris į šią bausmę.

 

Nepritarti mirties bausmei skatina keletas priežasčių. Akivaizdu, kad ją galima vertinti kaip amoralų aktą. Kodėl valstybė prisiskiria sau teisę atimti žmogaus gyvenimą? Tačiau taip pat būtų galima klausti: ar, žvelgiant iš aukos pozicijos, moralu gailėtis žiauriai pasielgusių nusikaltėlių? Ar tikrai jų atžvilgiu turime būti humanistai? Šią filosofinę diskusiją, turbūt, būtų galima tęsti be galo ir vis tiek ji būtų bevaisė - nei viena pusė neliktų visiškai teisi, tad šiandien ją apeisime.

 

Neretai abejojama ir tuo, ar mirties bausmė iš viso atlieka jai priskiriamą funkciją - mažinti nusikalstamumą. Bet jeigu apskritai laikome, kad baudžiamoji atsakomybė atgraso asmenis linkusius nusikalsti nuo tokios veiklos (moralė ar sąžinė jiems, kaip žinia, nėra kliūtis), tuomet verta bent jau diskutuoti ir apie galimybę kai kuriais atvejais taikyti mirties bausmę. O pagrindus diskusijai, kada turėtų būti taikoma ši bausmė, galėtų apibrėžti toliau nurodomas principas.

 

Dviejų nusikaltimų teorija

 

Jeigu nusikaltėliai būtų baudžiami mirties bausme, tarkime, už prekybą narkotikais ar prievartavimą, kas tuomet paskatintų tokius žmones susilaikyti dar ir nuo žmogžudystės? Akivaizdu, kad ne moralė. Tad mirties bausmė turėtų būtų taikoma tokiais atvejais, kai žmogus yra kaltas dėl dviejų sunkių nusikaltimų - žmogžudystės ir dar vieno sunkaus nusikaltimo (tai yra žmogžudystės ir išprievartavimo arba narkotikų kontrabandos ir žmogžudystės). Toks principas paskatintų užkietėjusius nusikaltėlius susimąstyti prieš žudant išprievartautas aukas arba kriminalinius konkurentus. Taigi, ne tik galimai sumažėtų žmogžudysčių, bet liktų ir daugiau gyvų liudininkų ar aukų, kurie galėtų tapti nemaža pagalba policijai tiriant nusikalstamą veiklą.

 

Dažnai taip pat bijoma, kad asmuo gali būti nuteistas neteisingai, ir tokiu atveju teismo klaida gali turėti neapsakomai tragiškus padarinius. Bet, mirties bausmę skiriant kai kaltė pilnai įrodoma už du nusikaltimus, rizika nuteisti visiškai nekaltą žmogų sumažėja iki minimumo. Jei įvyktų teismo klaida ir asmuo būtų neteisingai apkaltintas žmogžudyste, jam negrėstų mirties bausmė, nebent jis būtų kaltas ir dar dėl kokio nors kito sunkaus nusikaltimo, pavyzdžiui, narkotikų kontrabandos. Tikimybė, kad teisme neteisingai bus įrodyta kaltė dėl dviejų sunkių nusikaltimų yra išskirtinai mažai. Klaidos tikimybė, žinoma, liks, bet vadovaujantis vien tik tokia logika, reikėtų apsvarstyti ir pasiūlymą išvis paleisti visus kalinius.

 

1998 metais jau buvo kilusi diskusija apie mirties bausmės grąžinimą, tačiau konstitucinis teismas tada pripažino, kad tokia bausmė prieštarauja konstitucijai, mat ji garantuoja žmogaus teisę į gyvybę. Šiame kontekste nelogiškai atrodo legalūs abortai. Jei pažodžiui seksime konstituciją, be išimtinių atvejų, abortai Lietuvoje neturėtų būti legalūs. Tačiau kadangi be konstitucijos egzistuoja dar daugybė kitų įstatymų, apibrėžiančių, kas yra gyvybė, neretai kalbama net apie šios srities liberalizavimo reformą. Konstitucijos interpretacijos gali būti įvairiausios. Ypač tai gerai atsiskleidžia progresyviose liberaliose valstybėse, kai su konstitucija reikia derinti radikalias naująsias po tolerancijos kauke paslėptas reformas. Tokiais atvejais paaiškėja, kad konstitucija tikrai nėra neįveikiama siena. Išlygos ir įvairios interpretacijos tikrai yra galimos. Nors sudėtingas suderinamumas su teisine sistema galimai yra didžiausias šio principo minusas.

 

JAV esančio judėjimo prieš mirties bausmę šūkis yra: akis už akį paverstų visą pasaulį aklu. Taip norima pasakyti, kad žmogžudį bausdami mirtimi tampame tokiais pat nusikaltėliais. Tačiau ir laisvės atėmimo bausmė tam tikra prasme irgi yra nusikaltimas, smarkiai pažeidžiantis žmogaus teises. Tad, laikantis šio požiūrio, jau dabar esame nusikaltėliai. O taip pat, pagal dviejų nusikaltimų principą, vis tiek niekas nebus nubaustas taip pat smarkiai kaip prasižengė, mat nusikaltėlis susilauks tik vienos bausmės už žmogžudystę ir dar vieną sunkų nusikaltimą. Todėl ši sistema galėtų būti priimtina ieškant kompromiso tarp mirties bausmės šalininkų ir priešininkų.

 

Šis straipsnis neatspindi oficialios Tautininkų sąjungos pozicijos ir yra visiškai subjektyvi, spontaniška reakcija, kurią išprovokavo serija pastarųjų ekstremalių įvykių Lietuvoje. Į juos nereaguoti tiesiog buvo neįmanoma. Bausmių griežtinimo nuotaikos, vyraujančios visuomenėje, neaplenkė ir mūsų galbūt todėl, kad partijoje dauguma - ne seni politikos vilkai, o eiliniai žmonės, politinėje arenoje žengiantys pirmuosius žingsnius ir patys yra veikiami visuomenėje paplitusių tendencijų. Šiuo straipsniu norėčiau sukelti platesnę diskusiją, į kurią kviečiu įsitraukti ne tik partijos narius. Kad ir kaip tai būtų baisu, ir kad ir kaip bjauriai nesinori net pradėti tokios šiurpios diskusijos apie mirties bausmės grąžinimą, negalime likti abejingi šiandieninei situacijai. Įstatymų sugriežtinimas niekad nebuvo ir nebus tokia veiksminga priemonė kovoje su nusikalstamumu, kaip kad ekonomikos augimas ar teisingas jaunosios kartos auklėjimas, tačiau tai yra ilgalaikiai procesai. O ką daryti, kai privalome reaguoti šiandien? Daugeliui, deja, vienintelė tinkama išeitis atrodo baudžiamosios atsakomybės griežtinimas.