Marius Jonaitis
2014 m. rugpjūčio 18 d. 21:31
Praėjo jau daugiau nei savaitė po pirmosios "Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turime?" dalies. Keista, bet nekilo didelių diskusijų, prieštaravimų ar paneigimų. Aišku, straipsnio sklaida nėra didelė, nors jį publikavo ir Alkas bei Sarmatas, todėl yra gan sudėtinga pasiekti didesnį kiekį žmonių bei sukelti didesnio masto diskusijas. Na, bet turim tą ką turime, todėl apžvelkime tas reakcijas, kurias teko pastebėti.
Labiausiai nustebino tai, jog nesulaukiau jokio paneigimo mano
teiginio, kad mes neturime jokios Nepriklausomybės, net ir dėl
autonominio statuso galima stipriai ginčytis. Tai tik parodo, jog daug
kas situaciją suvokia ir supranta, jog nesame laisvi. Tad kyla
klausimas, kodėl vis dar vaidiname nepriklausomus? Ir kodėl nesimato
jokio alternatyvinio judėjimo nepriklausomybės atstatymui? Į šiuos
klausimus bandysiu atsakyti vėliau, o dabar atsakysiu į kelis pirmosios
teksto dalies komentarus.
"Mūsų rytinio kaimyno grubių karinių-okupacinių veiksmų
Ukrainoje kontekste, šis Lietuvos Nepriklausomybei skirtas straipsnis
vertintinas jau visiškai kitaip, nei tai būtų prieš 9 mėnesius. Šiuo
metu Lietuva būti absoliučiai neutralia valstybe - negali, dėl daugelio
priežasčių - istorinių, geografinių, demografinių. Keliai du -- arba
prie demokratinių Vakarų, arba prie rytų.. Rytai mums žinomi - ačiū
nereikia.. Lieka Vakarai, ES - su visom jų teigiamom ir neigiamom pusėm.
Ten visuomenė civilizuota, klestinti - bendrą kalbą ir taikius bendrus
sutarimus visada rasim. Trečio kelio (kol kas) Lietuvai - nėra. Ir šio
"trečio kelio" intensyvios paiešos šiuo metu, kartais įgauna itin
keistas ir nenusakomas, gal net pavojingas, formas. Geopolitinė
situacija labai karšta."
Turbūt jau standartiniu tapęs atsakymas, kuris yra tapęs labai
pavojingu. Sakot, suvereniteto netektį keliantis straipsnis dabar turi
būti vertinamas kitaip nei prieš 9 mėnesius? O kodėl būtent ta data? Dėl
Ukrainos? O prieš šešis metus situacija buvo kitokia? Priminsiu, jog
tuo metu vyko Rusijos-Gruzijos konfliktas. O 1991 metų Sausio mėnuo?
Irgi nereikėjo kelti nepriklausomybės klausimo, nes po Vilnių važinėjo
tankai? O partizaninėse kovose? 1941? 1918? Ir daugybėje kitų sudėtingų
situacijų, kada situacija būdavo daug kaitresnė nei yra šiandien. Joks
geopolitinis procesas neturi stabdyti laisvės klausimo kėlimo, kitu
atveju mes jos niekada neturėsime, nes pasaulinė politika yra labai
nenuspėjama ir amžinai gali atrodyti, kad šiuo momentu turime kažko
laukti ir gyventi iliuzijoje.
Rinkimasis tarp Rytų ar Vakarų irgi amžina lietuvių bėda. Liūdna,
jog tautiečiai vis dar negali gyventi nepuldami kažkam į glėbį (kad ir
politinį) bei nekopijuodami kitų šalių gyvenimo būdo (dažniausiai ne
pačius geriausius bruožus). Dėti ant svarstyklių gerus-blogus Rytus ar
Vakarus ir rinktis tarp blogo ir blogiausio nėra jokia išeitis. Reikia
suvokti, jog politikoje nėra tokių sąvokų kaip gėris ar blogis, yra tik
skirtingi šalių interesai, o mūsų misija yra kreipti savo žvilgsnius į
savus interesus. Deja, bet juos galėsime tenkinti tik būdami
savarankiški nuo tų abiejų pasaulių. Suprantama, įtaka visada bus, bet
ji neturi būti viską gožianti.
Dar keli komentarai:
"Manau, kad nepriklausomybės turime tiek, kiek jos esamomis
sąlygomis galime priimti. Jaunieji, imkite, tik ne dejevimais ir
niurzgimu, bet entuziazmu, darbais. Jeigu šių dienų geopolitinėje
situacijoje kaip kas galvoja, kad Lietuva gali plūduriuoti laisvai, kaip
kokia sala vandenyne, tai tik vaikiškas naivumas arba tyčinis padėties
dramatizavimas, liguistas ES neigimas. Vardan ko? O, minčių gali būti
daug, labai daug. Kartu su kitais bendraminčiais Lietuvoje ir už jos
ribų dėkime visas pastangas, kad kuo daugiau lietuviškumo, savitumo,
lygiateisiškumo ir galimybių Lietuvai būtų išsikovota ir įgyvendinta,
esant ES, NATO struktūrose. Štai kur turi būti tautininkų politikos
kertinis akmuo."
Ir dar vienas.
"Absoliutus suverenas dabartinėmis Geopolit. salybomis
išsilaikytų iki tol , kol rusų tankai pervažiuotų Luizos tiltą. Ar toks
tautininkų uždavinys?. ..Manau , kad toks neturėtų būti."
Dar kartą atkreipiu dėmesį, jog žmonės neneigia mano požiūrio, jog
nepriklausomybės mes neturime. Jiems tai suprantama ir ... tame nemato
nieko keisto ar blogo. Tai kelia labai neramias mintis, nes tokį požiūrį
demonstruoja ne vien pavieniai komentuotojai, bet ir gan garbingi
asmenys. Net ir tautiniuose-patriotiniuose judėjimuose. Tada kyla
natūralus klausimas kur link mes judame su tokiu požiūriu?
Laikas nutraukti tas iliuzijas, jog tik prilipę prie kokios nors
bambos mes galime klestėti kaip tauta. Penkiasdešimt metų mums vieni
kolaborantai giedojo apie brolystę su rusų tauta ir buvimą jų draugiškų
respublikų apsuptyje. Pavyko mums iš ten ištrūkti ir turėjome unikalią
progą pasukti savarankišku keliu. Bet tie patys kolaborantai, tik
pasipildę jaunimėliu ir pasikeitę ideologinius švarkelius, mus įtempė į
kitas struktūras ir dabar gieda panašias dainas tik pakeitę terminus. Ir
kas iš to? Padaugėjo lietuviškumo, savitumo ir lygiateisiškumo?
Kažin... Bet eidamas Laisvės alėja matai daugiau anglų kalbos, kasmet
vis labiau suvoki, jog dauguma tavo giminių, draugų ir pažįstamų gyvena
ne Lietuvoje ir net neplanuoja čia grįžti. O jų vaikai negauna jokio lietuviško išsilavinimo.
Lygiateisiškumo? Pasižiūrėkit į Konstituciją, ten gi aiškiai parašyta
kieno įstatymų viršenybė. Kam pagerėjo? Na, gal tiems, kurie šildosi
prie ES fondų, bet juk ne apie juos kalba.
Vis minima potenciali Rusijos agresija. Sutinku, tai yra įmanoma,
ypač prisimenant Lietuvos istoriją. Bet prisimenant mūsų istoriją reikia
būti teisingu ir paminėti, kad vien 20 amžiuje per mūsų teritoriją
dukart žygiavo Vokietijos kariuomenė, o 1939 metais buvo atplėšę
Klaipėdos kraštą. Patyrėme Lenkijos agresiją. Na ir Vilniaus krašto
netektyje nesusilaukėme palaikymo. Visa tai šalių, kurios dabar yra
Vakarų pasaulio dalis, politika. Tad reikia būti realistu ir suprasti,
jog grėsmė gali būti ne tik iš vienos pusės. Bet ar dėl to turime
atsisakyti idėjos būti nepriklausomi?
Jau matau teisuoliškai pasipiktinusius, kurie baksnos į Europos
Sąjungos paramą ir "neva tai" sutvarkytus miestelius. Tai ir yra mūsų
nelaimė, nes tereikia pasidomėti kokiais būdais tie miesteliai gražėja.
Ogi miestuko valdžia pasiima ES paramą, ji nėra šimtaprocentinė, tad
reikia pridėti ir savų pinigų. Jų nėra, tad tenka skolintis. Miestelis
lipa į skolas, kurias nebus pajėgus grąžinti. Sakot statybininkai gauna
darbo? Šiek tiek, bet juk visi puikiai žinom kaip veikia viešieji
pirkimai ir kaip laimi "savas" rangovas, kuris su užsakovu išpučia
sąmatą, kaip užkyla projektų sumos ir kaip iššvaistomos lėšos. Miestukas
lyg ir gražėja, bet gyventojų mažėja, nes pinigai sukišami į grožį, o
ne į darbo vietų kūrimą. Tad iš principo ta parama yra blogis, nes
skatina lėšų švaistymą (taigi reikia įsisavinti ES paramą!) ir savų bei
skolintų pinigų sukišimą į ne pirmaeilius objektus bei skatina gyventi
ištiesta ranka vietoje kūrybinio ir darbinio proceso (apie išmokas
ūkininkams net nekalbu).
Bet grįžkime prie pradžioje užduotų klausimų. Kodėl vis dar
vaidiname nepriklausomus? Ir kodėl nesimato jokio alternatyvinio
judėjimo nepriklausomybės atstatymui? Juk gi Lietuvoje yra pakankamai
nuovokių žmonių.
Atsakymas elementarus - taip patogiau. Visada yra lengviau gyventi
iliuzijoje negu matyti ne tokią gražią realybę. Nes tikrovės suvokimas
žadina sąžinę ir kelia galvos skausmą. Naikina svajonių burbulą, kad
kažkas kitas mus apsaugos, pamaitins ir nuves į šviesesnį rytojų. Baimė
prisiimti atsakomybę ir baudžiauninkiškas nuolankumas prieš poną vis dar
gajus mūsų genotipe.
Kodėl neatsiranda judėjimo, kuris siektų politinės, teisinės ir
ekonominės Lietuvos nepriklausomybės? Nes tam reikia būti pakankamai
stipriam ir revoliucioningam, kadangi prieš tokį judėjimą sukiltų visos
politinės jėgos ir masinės informavimo priemonės, nes toks judėjimas
turėtų deklaruoti, jog sieks tokių Konstitucijos permainų, kurios kirsis
su buvimu Europos sąjungoje (bijančius Rusijos galiu nuraminti, jog
mums nebūtina išstoti iš NATO). Tai savaime suprantama, nes neįmanoma
jokia nepriklausomybė, kai tu daugumą savo teisių ir valdymo būdų
perleidi kažkam kitam.
Todėl tokiam judėjimui yra būtinas 1918 metų signatarų, 1941 metų
LAF'o ir pokario partizanų ryžtas bei tikslo siekimas. Bus sunku,
velniškai sunku, bet tokia tikrų valstybininkų dalia.
O koks mano vaidmuo tame? Laikas parodys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą