Linas Zasimavičius
2013 m. gruodžio 23 d. 21:39
Kad ir kaip būtų nepatogu, nepopuliaru šių dienų visuomenėje, šiuo tekstu stengsiuosi apginti abortų priešininkų pusę. Nesu vienas tų, kuris teigtų: abortams besąlygiškai taip, arba abortams – ne, be išimčių. Tačiau tai nereiškia, kad neturiu pozicijos. Mano pozicija yra paprasta ir aiški: abortams – ne, išskyrus: išžaginimo atvejus, 100 procentinio ypač didelio apsigimimo atvejus ir galiausiai – abortams taip, jei nėštumas kelia pavojų moters gyvybei. Viskas, daugiau nebegali būti išimčių. Nei socialinė padėtis, nei „potenciali našta“ visuomenei, nei kažkokie nepatogumai, negali būti priežastis žudyti. Taip, ŽUDYTI žmogaus.
Dabartinėje Lietuvos teisinėje
sistemoje, gyvybės pradžia yra suprantama, kuomet kūdikis pirmą kartą
įkvepia oro. Tai yra mažų mažiausiai keista, kuomet biologinis kūnas
(pavadinkime taip) prieš 1 minutę laiko nėra gyvybė ir štai po minutės –
jau gyvas! Pirmo įkvėpimo principas paremtas daugiau simbolika, nei
moksline logika. Kūdikis taip reikšmingai biologiškai nepasikeičia po
pirmo įkvėpimo, kad taptų visiškai nepanašiu ar daug sudėtingesniu
organizmu, negu jis yra moters gimdoje. Taip, kūdikio pirmas įkvėpimas
rodo pirmą žingsnį į savarankiškumą. Bet vis dėlto, kūdikis gimdoje ir
kūdikis išorėje yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Vadinasi, jį galima
abortuoti jau gimusį? Kas gi yra tas pirmasis įkvėpimas, kad staiga
nežmogus tampa žmogumi? Visos žmogaus biologinės organų sistemos jau
formuojasi pirmaisiais mėnesiais. Nuo būtent to ankstyvo vystymosi
priklausys koks bus žmogaus fizinis kūnas, ir ne tik fizinis... Gyvybės
pradžia – Zigota, kuomet dvi skirtingų lyčių gametos susilieja į vieną .
Susiliejimo metu įvyksta krosingoveris, kada tėvų genetinė medžiaga
susimaišo ir pradeda formuoti naują žmogutį. Būtent nuo tokių
atsitiktinumų, kaip spermatozoido(kurių yra milijonai) ir kiaušialąstės
susijungimo, įvairių genetinių kryžminimųsi priklauso, kokie Mes tapsime
užaugę. Todėl teigti, kad embrionas nėra gyvybė ir ją visiškai normalu
sunaikinti yra mažų mažiausiai neprotinga, bet dar daugiau - amoralu.
Net jeigu zigotos nelaikysime žmogumi, tai yra mažų mažiausiai žmogaus
viltis, kuri ne ką mažiau svarbi už patį žmogų. Padaryti abortą, tai
nužudyti ateities daktarą, kunigą, ugniagesį, šlavėją, pardavėją,
teisininką, mokytoją. Visi šie žmonės prisideda prie geresnio pasaulio.
Na ir tegu, teisingumo dėlei, abortas taip pat gali nužudyti:
alkoholiką, narkomaną, sociopatą, žudiką. Tačiau, kas iš mūsų tikrai
galėtų pasakyti, kad būtent šis gemalas bus žudikas, nes gims alkoholikų
šeimoje, arba šis bus žymus ir garbingas teisininkas, nes gims
pasiturinčioje šeimoje. Istorija ir realybė yra pateikusi gausybę
pavyzdžių, kuomet žmonės, atėję iš skurdžiausiųjų klasės tampa genijais,
arba gerais žmonėmis, kurie padeda tūkstančiams žmonių, o kuomet gobšus
turtuolis kankina savo darbuotojus, išnaudoja juos.
Spręsti, koks bus žmogaus vilties
likimas šiame gyvenime yra mažų mažiausia kvaila, o be kita ko - ir
žiauru. Abortas nėra išeitis spręsti „nenaudingų, visuomenę
apsunkinančių potencialių žmonių problemą.“ Gimdamas, žmogus vienoje
šeimoje nėra kažkuo ypatingesnis už kitoje šeimoje gimusį vaiką. Be
abejo – genais persiduoda tam tikri požymiai, tačiau aplinka lemia
nemažiau 80 proc., koks žmogus bus užaugęs. Vadinasi, asocialių šeimų
problemą spręsti reikia ne žudant, o stengiantis integruoti juos,
skatinti, kartais ryžtingomis priemonėmis gydyti, kartais net
prieštaraujant dabartinėms „žmogaus teisėms“ tam, kad pastatyti žmogų
ant kojų, kad jis galėtų ne tik džiaugtis savo gyvenimu, bet praturtinti
aplinkinių ir ateities kartų gyvenimus.
Taigi, abortas ne tik yra žmogaus
vilties žudymas, bet ir neteisingumo viršūnė, kuomet diskriminuojamas
žmogus, kuris neturi jokių galimybių apsiginti ir įrodyti, kad yra
vertas gyventi. Nors nieko blogo šiame pasaulyje ir nepadarė...
Tikriausiai vienas absurdiškiausių ir
dar vienas nelaisvo mąstymo pavyzdžių - liberalų aršus noras apginti
moters „teisę“ į abortą ir visiškas nepateisinamumas mirties bausmės.
Bažnyčia pasisako tiek prieš abortus, tiek prieš mirties bausmę. Tai yra
nuoseklu – gyvybė Bažnyčios supratimu yra švenčiausias žemiškas
dalykas. Tuo tarpu liberalai, gina net ir žiauriausių nusikaltėlių
gyvybes, tačiau niekuo nenusikaltusias žmonių viltis pasmerkia myriop.
Šizofrenija? Kitaip nepasakysi.
Abortų šalininkai tikriausiai
nenutuokia, kad jeigu nebūtų jokių abortų suvaržymų, greičiausiai,
pusės jų niekada nebūtų egzistavusių. Juk kiekvienas „netyčiukas“ gali
sukelti tam tikrų nepatogumų, streso, ypač jaunoms šeimoms, jau
nekalbant apie silpnos finansinės padėties šeimas. Visai tikėtina,
ateityje vis labiau įsitvirtinant mirties kultūrai, dauguma „netyčiukų“
taipogi bus nužudyti. Kaip viskas vyksta?
Daugelis pasakysite, jog abortų taip
tikrai niekas nepuola darytis, o ir nepuls darytis ateityje. Juk tėvai
negali būti tokie žiaurūs. Be abejo, taip neatsitiks iškart. Tačiau
abortų legalizavimas perkonstruoja žmogaus gyvybės sampratą. Tai -
pirmas žingsnis į tai, kad abortai bus daromi dėl patogumo, kaip
paprastos plastinės operacijos. Juk žmonių teisės Europoje taip aršiai
ginamos, bet jei abortas legalus – vadinasi, vaisius jokiais aspektais
negali būti prilygintas žmogui. Tai nuima bet kokią „moralinę naštą“ nuo
tėvų pečių. Embrionas tampa niekuo. Kaip jau minėjau, taip teigti,
tiek moksliškai, tiek morališkai yra neteisinga.
Dar vienas argumentas, klaidingai
įtikinėjantis žmones pasisakyti už abortų laisvę, neva šis draudimas
nieko nepakeis, o kaip tik sukels pavojų motinoms, pačioms
besidarančioms abortus ir taip sukeliant savo gyvybei pavojų. Ar tikrai
žmogus, suprantantis, jog nešioja savyje vertingiausią pasaulyje dalyką
- žmogaus viltį, gali imtis tokių priemonių? Naminius abortus gali
lemti keli dalykai, dėl kurių vaisius nėra kaltas: alkoholizmas ir
vaisiaus, kaip nežmogaus įsivaizdavimas. Pirmoji problema yra opi
problema, tačiau ji lemia ne tik dažnus nėštumus ar abortus, bet ir
krūvą kitų didelių problemų visai visuomenei. Smurtiniai abortai,
sukeliami pačios moters, ar smurtaujančio vyro tėra viena iš alkoholizmo
pasekmių. Nekovodami su alkoholizmo problema, o palengvindami tik jo
pasekmes, mes jo tikrai neišrausime iš visuomenės tarpo. Tikriausiai,
atvirkščiai. Vaisiaus, kaip nežmogaus įsivaizdavimas būtent ir yra
kuriamas abortų laisvės šalininkų, kas, kaip minėta, anksčiau numeta bet
kokį moralinį svorį, nuo žudančių asmenų sąžinės. Nacių propaganda savo
veikimu parodė, kur galime nukeliauti, įtikinant žmones, kad žydai nėra
žmonės. Abortų šalininkai daro tą patį, tačiau jų „vaisiai“ ,
priešingai nacių, taip lengvai nepasimato, nes yra nužudomi, kol dar yra
visiškai bejėgiai, negalintys priešintis. Todėl tai dar žiauriau.
Dar vienas argumentas, iš abortų
šalininkų stovyklos skelbia: moters laisvė, ką daryti su savo kūnu!
Taip, visi žmonės, tiek vyrai, tiek moterys yra savo kūnų savininkai.
Vis dėlto, pasaulis yra taip sutvertas, kad tiek moteris, tiek vyras
turi tam tikrų pareigų. Vyras – išlaikyti šeimą, ją apsaugoti, moteris –
kurstyti šeimos židinį, auginti vaikus. Tai yra šių lyčių pagrindinės
pareigos. Tikrai neneigiu nei moterų, nei vyrų teisės į mokslą ar kitas
veiklas. Šių dienų pasaulis tikrai reikalauja, kad tiek moterys, tiek
vyrai taptų universalesni. Ir tai, daugeliu atvejų, yra gerai. Tačiau,
dauguma atvejų, kuomet užmirštamos, apskritai, šeimos pareigos, tai
dažniausiai lydi į nelaimingą, beprasmį gyvenimą. Vis dėlto, šis tekstas
ne apie tai. O apie tai, jog moteris yra nuostabus Dievo kūrinys. Tai,
kad jos įsčiose užsimezga ir subręsta gyvybė yra pats didžiausias
stebuklas visatoje, todėl visos motinos yra vertos didžiausios pagarbos.
Ir tikrai neįsivaizduojama, kad moteris nori paniekinti save, patogumo
dėlei darantis abortą. Vyrai, leisdami tai, yra ne ką mažiau kalti ir ne
ką mažiau niekingi. Visgi žmogaus viltis yra ir vyro dalis, kuri
suteikia didelę atsakomybę ir jam. Grįžtant prie moters teisės į savo
kūną, galiu tiesiog pasakyti, kad visiškas laisvės išnaudojimas (kaip ją
suvokia abortų šalininkai, liberalai) veda žmogų į beprotybę. Jeigu kas
nors pasakytų, kad vyras yra nelaisvas, nes negali sau nusipjauti ....,
tai ką, visi „laisvūnai“ nusimovę kelnes pradėtų manifestuoti laisvę?
Noriu pasakyti, kad žmogaus beribė laisvė veda į savo paties
sunaikinimą, savo paties pažeminimą, o aborto atvejis – puikus to
pavyzdys. Mielos moterys, labai atidžiai klausykite, kai kas Jums rėkia
apie vienokią ar kitokią laisvę, nes daugeliu atvejų šitie laisvės
šaukliai nori burti savo vergų kariauną, kuriai galėtų įsakinėti!
Neatsižadėkite savo orumo, savo tikrosios laisvės, vedančios į laimingą
šeimyninį gyvenimą! Tarkime abortui – moters niekinimui, stiprų NE!
Linas Zasimavičius, Tautininkų Sajunga, Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Institutas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą