Giedrius Kochanka
2014 m. rugsėjo 02 d. 21:37
Šis straipsnis nėra oficiali Tautininkų sąjungos pozicija.
Šiuo straipsniu norėčiau apžvelgti Lietuvos ir Irano Islamo
Valstybės bendradarbiavimo prielaidas, labiau akcentuodamas potencialų
šalių ekonominį bendradarbiavimą. Pabandyti surasti atsakymą, kokius
žingsnius turėtų žengti Lietuvos valstybė, siekdama naudingo ekonominio
bendradarbiavimo svarbiausiose ir jautriausiose Lietuvai ūkio šakose.
Šių metų rugpjūčio 9-12 dienomis Lietuvos Seimo narių delegacija,
vadovaujama Seimo Pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso, lankėsi Irano
Islamo Respublikoje. Vizito metu delegacija susitiko su Irano
parlamentinės draugystės grupės pirmininku Vahidu Ahmadžiu (Vahid
Ahmadi), parlamento Nacionalinio saugumo ir užsienio politikos komiteto
pirmininku Alaedinu Borudžerdžiu (Alaeddin Boroujerdi), kitais svarbiais
asmenimis. „Iranas galėtų tapti vartais Lietuvai bendraujant su
Artimaisiais Rytais. Ši šalis turi giliavandenius uostus, taip pat gerus
kelius. Tokius kaimynus kaip Azerbaidžanas, Armėnija, Tadžikistanas,
Pakistanas, kitas valstybes“,“ Mes nuvažiavom su politine misija,
pristatėm Lietuvos galimybes. Dabar reikia planuoti konkrečių ministrų
ir specialistų vizitus.“, kalbėjo delegacijos vadovas Algirdas Sysas.
Šiek tiek istorijos: Diplomatinius santykius su Persijos Imperija
Lietuva užmezgė 1930 m., kai buvo sudaryta dvišalė draugystės sutartis,
kurioje Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Persų Šachas, kaip sakoma
dokumente, „vedami noru nustatyti draugiškus santykius tarp kraštų ir
įsitikinę, kad šie santykiai vieną kartą nustatyti galės tik prisidėti
prie tautų gerovės, nutarė sudaryti draugingumo sutartį ir šiam reikalui
paskyrė įgaliotinius“. Šią sutartį Iranas 1991 metais patvirtino kaip
galiojančią. Seimo Tarparlamentinių ryšių su Iranu grupė įkurta 2013 m.
birželio 20 d. Ją sudaro 14 Seimo narių. Lietuvos ir Irano parlamentinės
draugystės grupė Irano parlamente įkurta 2013 m. liepą.
Atrodytų viskas gražu ir Lietuva potencialiai galėtų turėti rimtą
partnerį, stiprią regioninę valstybę, kurios vaidmuo ateityje turėtų tik
augti. Žinoma, atskiri Lietuvos verslininkai nepriklausomai nuo
tarpvalstybinių grupių bendradarbiavimo, ieško savo jėgomis partnerių
užsienyje, juk verslas visada ieško „kur giliau“, tačiau ar mes turime
realių galimybių viską perkelti į tarpvalstybinį ekonominį
bendradarbiavimą, paremtą bendrašaliais susitarimais? Panagrinėkime, ar
viskas taip paprasta ir pasverkime realius Lietuvos šansus.
Nusikelkime į netolimus 2012 metus, kada Iranas stovėjo ant karo
slenksčio. Irano siekis tapti branduoline valstybe ir turėti branduolinį
ginklą yra tikrai suprantamas. Branduolinis ginklas - de facto
vienintelė priemonė šiuolaikiniame pasaulyje, kurios pagalba šalis gali
vykdyti nepriklausomą užsienio politiką ir turėti teisę vystytis „kaip
jai patogiau“ šalies viduje. Pagrindinis Irano oponentas regione yra
Izraelis. Kada mes sakome „Izraelis“, mintyse visada turime turėti
galingiausią geopolitinį žaidėją - JAV. Šios dvi šalys vis dar
neperskiriami Siamo dvyniai, Izraelis - nepaskandinamas JAV lėktuvnešis
artimuosiuose rytuose. Taigi, nesunkiai galime padaryti išvadą, kad
Iranas buvo labai netoli nuo karo ne tik su Izraeliu, bet ir su jo
pagrindiniu sąjungininku- JAV. 2013 metais Irano prezidento rinkimuose
nugali Hasan Ruhani, kurį, jei negalime pavadinti liberaliu prezidentu,
tai nuosaikiu konservatoriumi pavadinti galime drąsiai. Hasan Ruhani
ryškiai kontrastuoja su Mahmoud Ahmadinejad, kuris buvo radikaliai
konservatyvus prezidentas, garsėjantis kontraversiškais pareiškimais
Izraelio atžvilgiu. Prezidento pasikeitimas Irane sudarė sąlygas
sušvelninti Irano-Izraelio- JAV santykius, tarpusavio retorika
pastebimai sušvelnėjo, Iranas atvėrė savo branduolinę programa
tarptautiniams stebėtojams, tačiau JAV paskelbtos Iranui sankcijos
galioja ir šiandien. 2014 metai - ryškių ir, sakyčiau, radikalių
pasikeitimų pasaulio geopolitikoje metai. Atrodo iš niekur artimuosiuose
rytuose atsiranda ISIL (Irako ir Levanto islamo valstybė), kuri
pasiskelbianti kurianti islamo valstybę, o faktiškai bandanti kurti
ekspansinį projektą- Islamo Kalifatą, kuris bent teoriškai galėtų
plėstis iki begalybės. 2014 metais, mūsų kaimynė Rusija Ukrainos įvykių
fone per kelis mėnesius iš praeityje primestos „regioninės jėgos“
valstybės formuluotės (tokią ją visada norėjo matyti vakarai po TSRS
griuvimo) transformuojasi į pasaulinio lygio geopolitinį žaidėją,
susigrąžindama visą prarastą geopolitinį svorį. Tai įvyksta žaibiškai ir
Rusija vėl tampa vienu iš pačių svarbiausių geopolitinių žaidėjų.
Šių įvykių fone mes galime stebėti JAV prioritetų pasikeitimą Irano
atžvilgiu. Matydami ISIL grėsmę, JAV ieško sąjungininkų ir natūralu,
kad tonas Irano atžvilgiu labai stipriai keičiasi. Tačiau ir čia Rusija
nesnaudžia ir reaguodama į jai paskelbtas vakarų sankcijas šių metų
rugpjūčio 5d. pasirašo su Iranu sutartį dėl žalios naftos pirkimo iš
Irano, apeinant Iranui paskelbtas sankcijas. Sutarties esmė: Rusija
perka iš Irano 500 tūkst. barelių naftos per parą, mainais teikdama
savos gamybos produktus ir įrengimus. Reikia pastebėti, kad sutartis yra
faktiškai natūriniai mainai, kurie yra būtini Iranui, nes įvedus
sankcijas Iranas nebėra tarptautinės atsiskaitymų sistemos SWIFT
dalyvis. Kad suprastume, kiek ši sutartis yra svarbi Iranui, užtenka
pasakyti, kad šiuo metu Iranas tiekia Kinijai 420 tūkst. barelių naftos
per parą. Nereikia pamiršti kad tai kol kas greičiau „tarpusavio
supratimo memorandumas“, nei detali sutartis, tačiau tikimybė, kad šis
susitarimas bus įgyvendintas, yra tikrai labai didelė ir tai tik mėnesio
ar kelių klausimas.
Iš pastarųjų įvykių galime matyti, kad Iranas iš tarptautinio
„tremtinio“ vėl tampa rimtu tarptautinės arenos žaidėju, kurio,
pasirodo, visiems reikia. Ir čia, mano manymu, Vašingtono šansai
pakankamai menki. Iranas mato stiprėjančią ir naudingus susitarimus
siūlančią Rusiją, be to, mes žinome apie pastaruosius Rusijos ir Kinijos
susitarimus, o taip pat turint omeny senus ir pakankamai rezultatyvius
Kinijos ir Irano santykius, labai tikėtina, kad strateginis
Rusijos-Kinijos-Irano bendradarbiavimas įvertinus ir BRIKS pasirašytus
susitarimus, tikrai ne už kalnų. O dabar sugrįžkime į Lietuvą. Kol kas
kalbėti apie rimtesnį importą iš Irano negalime: sankcijos paskelbtos ir
niekas jų neatšaukė. Lietuva parduoda Iranui grūdus, pieno miltus ir
medieną. Lietuvos verslas 2013 m. eksportavo į šią šalį už 165 milijonus
litų. Lietuva į Iraną pirmiausia turi žiūrėti kaip į kuro žaliavos
tiekėją. Tai turėtų būti svarbiausia Lietuvos ir Irano bendradarbiavimo
kryptis. Žinoma, apsikeitimas studentais ir turizmo plėtra taip pat yra
verslo santykių dalis, tačiau kaip sako „juk ne to mes čia susirinkome“.
Iranas – antras pagal dydį naftos tiekėjas tarp naftą eksportuojančių
šalių organizacijos (OPEC) narių, nusileidžiantis tik Saudo Arabijai.
2010 metais pagal naftos eksporto apimtis Iranas užėmė trečią vietą po
Saudo Arabijos ir Rusijos. 2012 metų duomenimis Iranas buvo ketvirtas
pasaulyje pagal išgaunamą gamtinių dujų kiekį ir užima antrą vietą
pasaulyje pagal gamtinių dujų atsargas. Kuro žaliavos importas yra
svarbiausia kryptis į kurią Lietuvos diplomatai turėtų nukreipti savo
dėmesį Irano atžvilgiu. Nereikia pamiršti, kad Irano regioninis, o taip
pat dujų tiekimo konkurentas-Kataras pats yra žengęs bendradarbiavimo su
Lietuva kryptimi, siūlydamas gamtinių dujų tiekimą. Taigi, čia reikia
tik veikti, veikti, veikti.
Tačiau, kaip visada, tik gerų ketinimų neužtenka. Paanalizuokime,
kas realiai Lietuvai trukdo turėti glaudesnius ryšius su Iranu kuro
išteklių srityje. Manau, esminė problema yra Lietuvos nenoras turėti
bent kiek savarankišką užsienio politiką. Lietuva tiek užsižaidė bėgdama
paskui ES biurokratus, kad nejučia atbėgo tiesiai į JAV glėbį. Skamba
paradoksaliai? Imkime Ukrainos krizę ir sąžiningai paklauskime savęs,
kokią žinutę neša Lietuva ir kiek ši žinutė atitinka ES pagrindiniais
smuikais grojančių šalių nuomonę Ukrainos konflikto atžvilgiu? Mes
pakankamai aiškiai matome, kad Lietuva transliuoja ne kažkokią bent jau
minimaliai suderintą ES poziciją. Lietuva sistemingai atkartoja JAV
teiginius, kurie Lietuvai, kaip mažai valstybei ir turinčiai pakankamai
agresyvę kaimynę, daro meškos paslaugą. Rimti geopolitiniai kataklizmai -
VISADA lakmuso popierėlis, kuris parodo, kokia yra reali šalies kryptis
ir ko ji siekia. Lietuvą valdančio elito pasirinkimas yra švelniai
tariant keliantis rimtų abejonių.
Taigi, norint plėtoti rimtus santykius su Irano Islamo Valstybe
mums reikia kelių faktorių. Pirma: Lietuva pagaliau pradeda rimtai ir
kiek tai yra įmanoma ES rėmuose vykdyti savarankišką užsienio politiką,
kurios vienas iš pagrindinių kriterijų yra ekonominė nauda valstybei, o
ne skambių nežinia kam reikalingų šūkių ir teiginių transliavimas.
Tariant trumpiau: mažiau deklaratyvumo, daugiau racionalaus darbo.
Antra: mums reikalinga gera Irano valia Lietuvos atžvilgiu. Taip, tai
skamba pakankamai netikėtai, tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad
Iranas vis gi greičiausiai rinksis nelabai draugišką Lietuvai
geopolitinį polių, kuriame dominuos Rusija ir Kinija, todėl natūralu,
kad sekant šia logika Irano požiūris ir veiksmai Lietuvos atžvilgiu bus
pakankamai rezervuoti. Iranas puikiai supranta, kad tiekdamas kuro
žaliava Lietuvai tiesiogiai apeis Maskvos interesus.
Ir trečia: nereikia pamiršti, kad „rytai - subtilus dalykas“, todėl
Lietuva privalo nežiūrėdama į jokius sunkumus dirbti bendradarbiavimo
kryptimi, pasitelkdama visą išmonę. Rimtas darbas visada duoda gerų
vaisių.
Pažangos frakcijos sekretorius Giedrius Kochanka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą