Marius Jonaitis
2014 m. vasario 13 d. 23:48
Šių metų Sausio 13 dieną minėjome 23 metų sukaktį nuo tragiškų įvykių prie Televizijos bokšto, o Kovo 11 minėsime 24 metų sukaktį kai buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Mūsų nepriklausomybė turėjo tapti jau brandžiu jaunuoliu, skaičiuojant pagal žmogaus amžių, greičiausiai pabaigusiu bakalaurą, o gal jau ir į magistratūrą įkėlusiu koją. Tiek laiko yra per akis, norint įtvirtinti valstybingumą ir demokratiją.
Todėl ilgą laiką ir atrodė, jog esame
nepriklausoma ir demokratinė valstybė. Na taip, mes juk visi nemėgstame
seimūnų, įvairių valdžios institucijų, daugumos politinių partijų, bet
juk manėme, jog esame nepriklausomi. Va, dar į Vakarų pasaulio įtaką
įsiliejame, tad greit ir čia bus tvarka. Savaime išnyks korupcija,
pagerės gyvenimas būsime savarankiška valstybė ir t.t.
Sąjūdžio laikų mąstymas mums turėjo
didelę įtaką. Kaip ir man, beje, nes augau masiniuose jo mitinguose nuo
pat 1988 metų, nes seneliai buvo aktyvūs jo dalyviai Kaune, tad visi
traukėme patriotines dainas ir galvojome, jog išviję rusus gyvensim daug
geriau, o ir Vakarai padės. Viskas pasikeis! Pasikeitė, bet ne visai
taip kaip norėjome.
Žinoma, puiku, jog rusai išsinešdino,
bet pamiršome atlikti vidinį išsivalymą. Na, juk negali tie patys kadrai
valdyti naujos šalies, prieš tai sugebėję tarnauti okupantui. Toks
niekada nebus savarankiškas ir jam visada reikės naujo šeimininko. Ir
toks negali auklėti vaikų ar formuoti visuomenės, nes ji perims vergo
įpročius.
Todėl nieko nuostabaus, jog vos
iškovoję nepriklausomybę ją kaip mat praradome. Taip, mes nesame laisva
ir nepriklausoma valstybė. Žmonės vaikšto, mašinos važiuoja, per
šventines dienas keliame trispalvę vėliavą ir giedame Tautinę giesmę,
bet juk tai tik fonas, tam tikri ritualiniai likučiai.
Kas yra nepriklausomybė? Vėliava?
Himnas? Tai simboliai, kurie ir atlieka savo misiją - simbolizuoti, bet
jie nėra pats savarankiškumas. Gatvėje sutiktas ir apie nepriklausomybę
paklaustas pilietis dažniausiai sutriks ir vardins tik simbolius bei
kažką neaiškiai murmės, o turinio, dažniausiai, nebus. Nieko nuostabaus,
nes nepriklausomybės idėja plėtojama tik kaip simbolis, o aiškesnis
turinys lieka tik marginalams ir istorijos vadovėliams, kaip gražus
prisiminimas. Dauguma žmonių nėra linkę giliai apie tai mąstyti ir
analizuoti, dauguma pasitiki kokiu tai autoritetu, savaime suprantama,
masine žiniasklaida, kuri formuoja tam tikrą vaizdinį apie daiktų ir
reiškinių turinį. O jis gali labai skirtis nuo realybės. Todėl daugumai
tenka gyventi iliuzijos pasaulyje, kartais suvokiant, jog tai ne visai
tikra, bet norint tą pripažinti reikia didelio spragtelėjimo ir mąstymo
perkrovimo. Tai baisu ir velniškai nepatogu, todėl šitas kelias nėra
labai populiarus ir jį renkasi ne tiek daug, lyg ir, protingų žmonių.
Bet džiugu, jog situacija kinta. Iš ūkanų kyla labai įžūlūs klausimai
apie valstybingumą, demokratiją ir piliečių vaidmenį valstybės valdyme.
Kas yra valstybė? Na, aš gal ir
konservatyvus, bet įsivaizduoju ją kaip kokios nors etninės grupės (
mūsų atveju - lietuvių) pagrindu paremtą ir piliečių valdomą ( per jų
rinktus atstovus arba referendumu) darinį. Šio darinio tikslas yra
užtikrinti, jog jame gyvenantys piliečiai būtų saugūs, laimingi, save
realizuotų bei būtų ginami, o etninė tauta kultūriškai ir politiškai
klestėtų. Valstybė kontroliuoja savo sienas, vidaus rinką, mokesčius,
švietimo sistemą bei vykdo savarankišką užsienio politiką.
Ar viskas atitinka? Manau, jog
atsakymą puikiai žinote. Jau beveik milijonas emigrantų atsako, jog
piliečiai nesijaučia saugūs ir laimingi. Ir tai nėra vien tik ekonominė,
bet ir mentalinė problema. Žmonės pasąmoningai jaučia, jog valstybėje
nėra vizijos. Ką čia apie viziją, jei pačios valstybės praktiškai nėra
ir jos paskutiniai likučiai sparčiai tirpsta akyse.
Lietuva įstojusi į ES ir PPO (Pasaulio
prekybos organizaciją) nebeturi galimybės kontroliuoti savo sienas bei
vidaus rinką nuo tose pačiose organizacijose esančių šalių - narių. Nes
tai prieštarautų jų įstatams. Akcizo mokestis dažnai yra derinamas prie
Europos sąjungos, nors kaip paribio valstybei turėtų būti taikomos
išimtys.
Šveitimo sistema pasukusi libertarizmo
ir kultūrinio marksizmo mišinio keliu ir toliau sėkmingai štampuoja
idiotus, kurių vienintelis tikslas - žūtbūt integruotis į kokios nors
šalies darbo rinką. Aukštesni idealai, valstybingumo vizija keičiama į
sotesnį pilvą. Nieko nuostabaus, jog studentai, kurie visame pasaulyje
pradeda socialines ir demokratines revoliucijas mūsų Lietuvoje net
nesvarsto apie tokias idėjas. Svarbu pritapti, pralysti ir geriau
gyventi.
Užsienio politika? Prisiminkime kas ją
formuoja. Ogi spartus komjaunuolis Linkevičius, kuris moka gerai
atsiprašyti ir komunistų partinėje mokykloje ruošta Grybauskaitė, kuri
atstovauja neaišku kurios šalies interesus. Atmeskime simpatijas
Ukrainoje vykstančiam Maidanui ir pamąstykim: Ukraina yra suvereni
valstybė, o Janukovičius ir jo regionų partija yra teisėtai išrinktos
valdžios atstovai. Nesvarbu kaip jie kam nors nepatiktų, kokie jie blogi
būtų, bet jie yra išrinkti. Jei rinkimai buvo neteisėti, tai visa
opozicija turėjo atsisakyti mandatų ir taip reikalauti naujų rinkimų -
to nebuvo. Tad rinkimus pripažino teisėtais ir opozicija. Tada kokią
teisę turi Graužinienė, Kubilius, Grybauskaitė taip atvirai remti
opoziciją ir nuolat pulti išrinktąją vyriausybę? Kieno interesus jie
atstovauja? Aukščiausio lygio politika turi būti paremta ne simpatijomis
- antipatijomis, o konkrečios naudos siekimu savo tautai ir valstybei.
Bet vietoje to, mūsų aukščiausi politikai pasirenka būti pėstininkais
svetimuose, geopolitiniuose, karuose.
O etninė tauta? Ji stabiliai
eliminuojama. Nuolat bandoma pakeisti į politinę tautą, o tą praktiškai
gali sudaryti bet kokio etnoso, kad ir etiopų, atstovai. Vien faktas,
jog kultūros darbuotojai egzistuoja vos ne už minimalią algą, o mokytojo
profesija praranda savo elitiškumą, daug ką pasako.
Kas yra pilietis ir pilietinė visuomenė? Apie tai jau rašiau šiame straipsnyje.
Nuo to laiko praėjo trys mėnesiai, kurie tik patvirtina ką tada rašiau.
Pilietinė visuomenė, kuri kelia ne tokius klausimus kokius girdėti
norėtų sisteminiai, automatiškai yra nurašoma, marginalizuojama ir
prakeikiama. Pradedama abejoti ar tautai galima suteikti teisę spręsti,
nes (!) gali nuspręsti neteisingai, ne taip kaip nori tam tikros
interesų grupės. O tokie „kovotojai“ dėl žmonių teisių kaip Arkadijus
Vinokuras, netgi labai baiminasi, jog pradės valdyti gatvė. Tikrai,
siaubas, negalima to leisti. Valdžia ir sprendimų teisė turi likti tik
išrinktiesiems. Čia ironizavau, bet tokių nuomonių tenka išgirsti tarp
save liberalais įvardinančių asmenų. Tai tik parodo vergo mąstymą,
uždangstytą naujoviškomis kaukėmis.
Šių metų Vasario 16 švęsime 96 metų
sukaktį kada 20 garbių asmenų deklaravo Lietuvos siekį tapti
nepriklausoma valstybe. Tai didi šventė, nors vis drąsiau atsiranda
išdavikiškų balsų, kurie šį aktą vadina klaida, o signatarus vadina
Maskvos apmokytais agentais, kurie žlugdė Lenkijos - Lietuvos sąjungos
atgaivinimą (aš nejuokauju, pasiklauskite Audriaus Bačiulio). Todėl
turime progą susimąstyti ką mes laikome valstybe, kokią ją norėtume
matyti ir ar mes tikrai esame nepriklausoma valstybė.
Jei taip, tai diskutuokime kaip ją reanimuoti, jog iš jos nebėgtų jos piliečiai.
Jei nusprendžiame, jog nepriklausomybės neturime, tai deklaruokime siekį ją atkurti.
Iki susitikimo Vasario 16 dienos eitynėse Kaune, Ramybės parke 14:30.
Lietuva lietuviams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą