Linas Zasimavičius
2013 m. gruodžio 10 d. 00:02
2012 m. buvo ypatingi metai, nes buvo išleistas Lietuvos politinės minties antologijos pirmasis tomas. Kuo ypatingas šis Vytauto Radžvilo, Alvydo Jokubaičio, Justino Dementavičiaus, Algimanto Jankausko ir Kęstučio Girniaus sudėtas ir suredaguotas politinės minties antologijos tomas? Šis tomas leidžia nubraukti visus stereotipus apie „tamsiąją tarpukario diktatūrą“. Stasio Šalkauskio, Antano Smetonos, Antano Maceinos, Vytauto Alanto ir kitų tekstai parodo, kad akademinis gyvenimas mąstymo lauke Tarpukariu buvo kaip niekada turtingas ir įvairus. Nepaisant autoritetinio režimo, viešajame diskurse sklandė įvairių ideologijų idėjos: nuo socializmo, komunizmo iki nacionalizmo, konservatyvizmo. Tai rodo, kad 1926 m. gruodžio mėn. įvykdytas perversmas ne tik nesukėlė politinės minties stagnacijos, bet kaip tik, priešingai, prisidėjo prie jos klestėjimo. Galima drąsiai teigti, kad Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu daugelis žmonių mąstė laisvai. Ne tik mąstė, bet ir nuoširdžiai stengėsi pagerinti valstybės gyvenimą. Kritiškas S. Šalkauskio A. Smetonai ir faktas, kad pirmasis taip ir nesusilaukė jokių represijų, tik parodo, kad tuo metu mąstyti laisvai nebuvo tabu. Taigi šiame straipsnyje kalbėsiu apie laisvės sampratą, ir kodėl, kai kurių asmenų prieštaringai vertinama Nepriklausomos Lietuvos laisvė, ypač minties srityje, valdant A. Smetonai, yra reikalinga šių dienų Lietuvai.
1990 m. Kovo 11-oji buvo neeilinės
diena visai Lietuvai. Pagaliau, Lietuva po daugiau nei 50 metų
pertraukos vėl tapo nepriklausoma valstybe. Atgavome laisvę. Ta kova
buvo ilga – pradedant J. Ambrazevičiaus perversmu, partizanų
pasipriešinimu, katalikų bažnyčios kova, baigiant Dainuojančia
Revoliucija. Ir štai dabar, po 23 metų paklauskime savęs: ar tapome
laisvi, ar tapome laisvesni nei lietuviai gyvenę 1926-1940 metais?
Keletas dalykų leidžia abejoti. Milžiniški emigracijos tempai,
natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, savižudybės, vis dar merdinti
provincija, sunki vyresniojo amžiaus žmonių finansinė padėtis, tragiškai
mažas pasitikėjimas tautos atstovybe – Seimu, Vyriausybe, partijomis,
teismais, policija, rodo, kad kažkas su mūsų valstybe yra negerai. Juk
laisvė dažniausiai reiškia naujas galimybes kurti tai, ką nori, būti
tokiu, kokiu svajoji ir pan. Aišku, laisvė negali garantuoti 100 -
procentinės sėkmės kiekvienam, ypač po tokios SSRS padarytos žalos
Lietuvos piliečių mąstymui, moralei. Vis dėlto, neišvengiamai iš
valstybės, atgavusios laisvę yra tikimasi daug, ir te nepaneigia niekas,
kad ir pasiekiama. Be abejonės – tam reikalingos tinkamos priemonės.
Pirmiausia - tinkamos valstybinės institucijos, atitinkančios istorinę
valstybės ir tautos gyvavimo dvasią, tikrai laisvas mąstymas, nes tik
toks tegali sukurti tikrą pažangą ir galiausiai – nors šioks toks
laisvės sampratos turėjimas. Apskritai, mąstymas tik ir tegali būti
laisvas, nes kitoks mąstymo būdas yra kur kas panašesnis į šizofreniją.
Taigi, dabartinės Lietuvos problemos yra sukeltos ne ko kito, o vis dar
egzistuojančios nematomos Sovietmečio rankos, trukdančios, tiek
visuomenei, tiek politikams laisvai mąstyti ir taip prisidėti prie
bendrojo gėrio. Ištrūkus iš po Geležinės uždangos, prisijungus prie ES,
Lietuvoje įsikerojo klaidingas mąstymas apie laisvę. O neteisingai
suvokdamas laisvę, sunku yra laisvai mąstyti. Štai, praėjusios
Vyriausybės vadovas, Andrius Kubilius, viešoje erdvėje yra
išsireiškęs(bandydamas pateisinti 2008 m. prasidėjusią masinę tautos
emigraciją):“ Prieš 22 metus mes išsikovojome laisvę. Laisvę šaliai būti
nepriklausomai ir laisvę šalies piliečiams emigruoti.“ Tai puikus
klaidingo mąstymo apie laisvę pavyzdys. Iš pasakymo, atrodytų, kad visi
emigrantai palieka savo namus, šeimos narius, turtą, mylimą aplinką, nes
tarsi tai būtų visų trokštamas dalykas. Be galo ciniška taip mąstyti.
Daugybė gabių ir šalį mylinčių žmonių išvyko iš Lietuvos, nebegalėdami
oriai išgyventi, neturėdami jokios vilties, kad politinės partijos
pagaliau liausis riejusios tarpusavyje ir pradės dirbti Lietuvos,
kiekvieno piliečio labui. Žmogus tikrai nenaudos laisvės sau pakenkti,
nebent jis sadomazochistas. Pagal tokią logiką, jeigu „IŠSIKOVOJOME“
„laisvę“ emigruoti, vadinasi, išsikovojome „laisvę“ ir pirmauti Europoje
pagal savižudžių skaičių. Štai kodėl, nesugebantis mąstyti apie laisvę,
o tai reiškia ir laisvai mąstyti žmogus, dažnai gali atrodyti turintis
tam tikro sunkumo šizofrenijos stadiją.
Laisvai mąstantis žmogus pasižymi dar
vienu požymiu – jis nesirenka iš dviejų pasirinkimų. Lietuvos politinėje
erdvėje dažnai jaučiamas bipoliškumas, vertinant tam tikrus įvykius
šalies viduje. Paprastas pavyzdys: VAE projekto istorija. Ne laisvai
mąstantys žmonės galvojo taip: jeigu esi už naują atominę elektrinę,
nepaisant visų sąlygų – esi racionalus, teisingas žmogus. Juk elektros
priklausomybė nuo Rusijos yra svarbiausias valstybinis interesas. Todėl
visi, kas prieš yra valstybės priešai, Rusijos draugai. Toks mąstymas
nelaisvas. Neaišku kodėl, greičiausiai ideologizuotas siauros interesų
grupės. Kodėl? Nebūti už VAE yra daugybė priežasčių, nesant Rusijos
agentu. Pradedant, sunkiai tikima mažesne elektros kaina ateityje,
konkurso vykdymo skaidrumu, susirūpinimas vis augančia valstybės skola,
galimu biologiniu pavojumi, bei viena rimčiausių priežasčių –
alternatyvos. Alternatyvos – pasiekti Lietuvos energetinei
nepriklausomybei. Taigi, pasisakant prieš VAE buvo galima ir nebūti
Rusijos šnipu, nes tikslas buvo toks pats – šalies energetinė
nepriklausomybė. Tą parodė ir referendumas. Aišku, kai kam galėjo
pasirodyti, kad šimtai tūkstančių balsų buvo nupirkti Rusijos agentų,
bet kaip ir minėjau, nelaisvas mąstymas dažnai artėja prie šizofrenijos.
Taigi, laisvai mąstantis žmogus visada geba apmatyti ne vieną, bet
keletą išeičių kiekvienoje situacijoje. Jis niekada neteis kitų,
remiantis tik bipoliu mąstymu.
Dar vienas nelaisvo mąstymo pavyzdys
Lietuvoje – siekis būti nuolankia ES provincija, kuri stengiasi pirmauti
pagal tai, kaip paklusniai įgyvendina ES direktyvas. Kitais metais
artėjančio žemės draudimo parduoti užsieniečiams termino pabaiga
daugelio politikų ir verslininkų kalbose atsispindi piktdžiugiška laime
pagaliau dar kartą nusilenkti Europos Sąjungos institucijomis. Daugelis,
pasisakantis prieš referendumą, prieš žemės pardavimą užsienio
subjektams, dažnai argumentuoja, jog reikia laikytis įsipareigojimų,
duotų ES, prieš stojant į šią sąjungą ir negarbinga, gavus šitiek naudos
iš ES, dabar taip pakišti kiaulę. Be abejo, svarbu laikytis
įsipareigojimų, tačiau reikia klausti savęs taip pat, ar tikrai ES eina
ta linkme, kokia ji turi eiti? Kiekvienas laisvai mąstantis žmogus
užduos sau šį klausimą. Ne tik užduos, bet ir supras, kad ten, kur eina
ES, ten eina ir mūsų valstybė. Tuomet iškyla dilema: ar mes esame
tiesiog keleiviai ES traukinyje, vežančiame nežinia kur, ar mes esame
mašinistai, galintys pakeisti ES trajektoriją, kur laisvas mąstymas
diktuoja, jog yra geriau? Sutikti su bet kokia ES direktyva, reiškia
visiškai pasitikėti jos institucijomis. Realiai, pasitikėjimas turi būti
toks stiprus, koks įmanomas tik šeimoje. Ar tai yra įmanoma, kad
Lietuvos politikas jaučia tokį stiprų ryšį su Briuseliu, tarsi tai jam
būtų tėvas ir motina? Iš karto iškyla Biblijinis vaizdinys, kuomet
Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, taip norėdamas įsitikinti
Abraomo ištikimybe, pasitikėjimu Dievu. Tai labai primena šių dienų
Lietuvos politinę situaciją, kuomet ES institucijos, stengdamosios
užimti visažinio Dievo vietą, nori pamatyti, kur yra valstybių
pasitikėjimo jomis ribos. Valstybių vidaus žemės pardavimas
užsieniečiams primena tą Abraomo auką, kurią turi sumokėti tikintieji.
Esminis skirtumas tas, kad Dievas
norėjo pamatyti Abraomo pasitikėjimą ir tikrai nesiekė pražudyti jo
sūnaus, šiuo atveju, ES institucijos, kėsindamosios į brangius (ne
kaina) dalykus, iš tikrųjų nori juos atimti. Lietuvos politikai,
sudievindami ES institucijas, pasiryžę iš tikrųjų paaukoti tai, dėl ko
buvo kovojama šimtus metų. Iš kur kyla toks fanatiškas pasitikėjimas ES?
Vienas galimas atsakymas į šį klausimą būtų toks, kad tarnavimą
Maskvai, pakeitė tarnavimas Briuseliui. Nelaisvas mąstymas prašyte
prašosi vergovės. Vergovės tam, kuris yra aukštesnis už tave, nelaisvo
mąstymo suformuotomis ypatybėmis: cinizmu, chamiškumu, pragmatiškumu .
Vergavimas partijai, vergavimas ideologijai, vergavimas Europos
institucijomis, vergavimas kaimyninėms valstybėms, užsienio
korporacijoms, yra labai pastebima tendencija Lietuvos politiniame
gyvenime. Vyraujantis vergoviškas mentalitetas, arba nelaisvo mąstymo
būdas visuomenėje ir politikoje, kiša Lietuvos valstybei pagalius į
ratus ir trukdo siekti ne menamos, o tikros pažangos politinėje,
akademinėje, ekonominėje, kultūrinėje srityse. Užtenka įsijungti
televizorių ir pamatyti, kad Lietuvos prodiuseriai nesukuria absoliučiai
nieko naujo, ko nebūtų užsienyje, užtenka apžvelgti laikraščių
antraštes, kad suprastum, jog Lietuvos diplomatai jau nebesupranta,
kieno interesus atstovauja, užtenka suvesti youtube.com, kad pamatytum,
kaip partijos interesų prastumti žmonės, politikoje nesusigaudo nei kur
jie dirba, nei kaip vadinasi Tas pagrindinis šalies teisės šaltinis.
Tuomet kyla pyktis. Kodėl mes taip negerbiame savęs, kad leidžiame
visokiems cinikams, nevykėliams diktuoti sąlygas valstybėje? Kodėl
nebandome ko nors kurti, statyti savo jėgomis? Nejaugi esame tokie
nevykėliai, dabartinio pasaulio vergai, kad klausome visų direktyvų ir
bijome nesutikti su tuo, kas mums atrodo neteisinga?!
Viskas dar gali būti kitaip. Tereikia
atsigręžti į praeitį. Atsigręžti į laikus, kuomet žmonės iš tikrųjų
mąstė laisvai. Lietuvoje, buvusioje daug sudėtingesnėje situacijoje: be
Vilniaus krašto, SSRS imperijos ekspansinės ambicijos, nuolatinės
įtampos su Lenkija, nacių vis augančios pretenzijos į Klaipėdos kraštą,
nebuvo kliūtys išlaikyti Lietuvos valdžiai stiprų politinį stuburą ir
nepasiduoti iki paskutinio nei vienai iš šių pusių. Lietuvoje klestėjo
politinės idėjos apie naujas valstybės organizacines formas, kurios dar
labiau paskatintų ir taip sparčiai augančią šalies ekonomiką,
besiskleidžiančią kultūrą. Viešojoje erdvėje sklaidė tiek socialistinės,
tiek nacionalistines idėjos. Akademinė, minties laisvė tiesiog klestėjo
Lietuvoje. Gaila, kad SSRS okupacija sukliudė šioms idėjoms visiškai
materializuotis, tačiau dar labiau gaila, kad didelė dalis dabartinių
valstybės atstovų taip ir nėra skaičiusių nei A. Smetonos, nei S.
Šalkauskio, nei A. Maceinos ar kitų garsių tarpukario mąstytojų minčių
apie Lietuvos politinę santvarką, tautos, valstybės idėjas. Sovietų
Sąjunga okupacijos laikotarpiu padarė tikrai „didelį“ darbą – ištrynė
Nepriklausomos Lietuvos istorinį laikotarpį, marginalizavo jį. Žmonių
karta, kuri jau nebeatsimena Tarpukario laikų, nebeskaito to laikmečio
raštų ir, apskritai, mažai teskaito, arba yra gimusi po 1990 metų, taip
ir nesusipažinusi su laisvės idėjomis, sunkiai begali suvokti, ką iš
tikrųjų reiškia būti laisviems ir, ką reiškia laisvai mąstyti.
Autorius yra Tautininkų Sąjungos narys, Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Instituto studentas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą