Norvegiško mąstymo paralelės. Smurtas šeimoje ar smurtas prieš šeima?

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Vaiva Girskienė
2015 m. vasario 14 d. 16:07

Šių  dienų aktualijose mūsų gal atsilikusioje, nevakarietiškoje visuomenėje aistras kurstė kultūrinė praraja tarp lietuviškojo ir norvegiškojo vaikų auklėjimo modelio. Norvegiškas požiūris į šeimą ir vaikų atiminėjimas iš tėvų kartais sulaukia užtarimo ir iš mūsų pažangesnio mąstymo lietuvaičių. Tačiau tiems nepažangiesiems, kurie dar neprarado sveiko proto, norvegiškų vaiko teisių tarnybų įgaliojimai atrodo nepamatuojamai žiaurūs. Ir tada iškyla klausimas – ar tai atsilikusių lietuvių smurtas šeimoje, ar vis dėlto modernių vakariečių pažengęs psichologinis smurtas prieš šeimas?

 

Iš tiesų mane net stebina, kaip stoiškai laikosi Norvegijoje gyvenančios mūsų, „laukinių lietuvių“, šeimos, iš kurių buvo išplėšti vaikai. Jie ne tik kad randa jėgų ne vienerius metus bylinėtis, norėdami atgauti savo vaikus (neturėdami jokios garantijos, kad tikrai atgaus, nes net įrodžius, jog vaikas buvo atimtas iš šeimos dėl nepasitvirtinusių nepriežiūros įtarimų, jo gali nebeatiduoti teisėtiems tėvams tiesiog todėl, kad jau per daug metų tas vaikas pragyveno svetimoje šeimoje, ir jį grąžinti tikriesiems tėvams neva būtų psichologinė trauma), bet vaikus praradę tėvai net sugeba susitvardyti ir nerodyti emocijų, paslėpti savo sunkiai pakeliamą skausmą, nes, neduok dieve, jis atsispindės veide – vaikų „teisių“ tarnybos tai palaikys psichiniu nestabilumu. Mane stebina, kaip vis dar neatsirado dar vieno kito Breiviko tarp tokių išdraskytų šeimų, nesvarbu, ar tai būtų vaiką praradusi motina, tėvas, ar pats vaikas, pagrobtas ir atiduotas nežinia kokiems nepažįstamiems žmonėms. Juk mes, nepažangūs laukiniai lietuviai, jei jau sugebame auklėti vaikus pliaukštelėdami per užpakalį, tai tokioje aštrioje situacijoje turėtume dar ne tokius nagus ir dantis parodyti. O neseniai pasipylusios istorijos apie viltį praradusių tėvų slaptą vaikų atsiėmimą ir išsivežimą atgal į Lietuvą atrodo savaime suprantamas reiškinys.

 

Žinoma, aš kalbu iš tos nevakarietiškos atsilikėlių stovyklos, kuri šeimą tebesuvokia kaip nedalomą tautos ląstelę, į kurią kištis reikia nebent išimtinais atvejais, jei ją ir taip užvaldęs koks nors vėžys – alkoholikai tėvai iš tiesų nesugeba pasirūpinti alkstančiais ir mušamais vaikais, jeigu jie seksualiai išnaudojami ir pan. Egzistuoja ir kita visuomenės pusė, kuri pagal moderniausius standartus mąsto žymiai pažangiau – smurto sąvoką išplečia iki bet kokio apsipykimo su užsiaikštijusiu paaugliu, ar sudavimo per užpakalį užsiožiavusiam vaikui, kuris viduryje prekybos centro klykia ir raitosi ant žemės, nes tėvai nesutiko nupirkti norimo brangaus žaislo. Tebūnie jie būna teisūs, tarkime, jokio fizinio smurto prieš vaikus neturi būti. Būtent šį požiūrį bei sankcijas norisi panagrinėti.

 

Egzistuoja įvairios auklėjimo teorijos. Pasigilinus į jas, auklėjimas be smurto, grįstas kalbėjimusi, dėmesiu vaikui, atrodo visai pagrįstas. Juk būtent tuo ir remiasi kadaise Norvegijoje įvesta sistema, dėl kurios vaikus atiminėjančios tarnybos turi beveik neribotus įgaliojimus. Norėjosi išugdyti kelias kartas, auklėtas be smurto, kad tai taptų visiems norvegams savaime suprantamu dalyku. Panašią sistemą diegti kol kas nesėkmingai bandoma ir mūsų šalyje. Bet reikalavimų auginti vaikus be smurto esmė yra viena – skirti vaikams užtektinai dėmesio, su jais kalbėtis, problemas spręsti ne fizinėmis bausmėmis, o kalbėjimu, tarpusavio supratimu. Tačiau kodėl diegiant šias auklėjimo sistemas su tėvais yra elgiamasi priešingai, nei norima iš jų? Kodėl tai yra diegiama ne švietimu, kalbėjimu, auklėjimo be smurto ideologijos populiarinimu įvairiomis informavimo priemonėmis, o bandoma uždrausti smurtą atimant vaikus iš šeimos? Tai yra nepalyginamai didesnis psichologinis smurtas visai šeimai, įskaitant ir vaikus, kuriuos visokios vaiko teisių kontrolierės taip stengiasi apsaugoti nuo pliaukštelėjimų per užpakalį.

 

Nesigilinsim į visas neva sąmokslo teorijas apie smurto šeimoje išplėtimą iki įvairiausių absurdiškų priežasčių kaip vaiko vėlavimas į mokyklą, melagingi anoniminių kaimynų skundai, jog šeimoje girdėjo barantis, ar vaiko leptelėjimas, jog kažkada buvo nuskriaustas tėvų, kurie jį papusryčiavus vertė išsiplauti savo lėkštę. Kažkam, pažangiai mąstančiam, tai bus prigalvotos nesąmonės, o kažkam tai bus reali šeimos tragedija, dėl kurios jie prarado savo vaikus. Bet net ir iš tiesų norint kovoti prieš realų smurtą, pirmiausia derėtų patiems tą nesmurtaujančių tėvų filosofiją įsisąmoninti, o ne auklėti šeimas neimti diržo – visai ne todėl, kad nemušti vaikai galbūt užaugs psichologiškai stabilesnės asmenybės, o tik todėl, kad iš tavęs neatimtų vaiko. Čia tas pats, kas auklėjant vaiką liepti jam paruošti namų darbus, nes kitaip stos į kampą ant žirnių, o ne paaiškinti, jog gerai mokydamasis galės daugiau gyvenime pasiekti.

 

Vaikystėje daugumai dabartinių tėvų, o taip pat ir man, yra tekę gauti diržo. Negalėčiau pasakyti, kad mane šios bausmės ko nors labai išmokė, bet lygiai taip pat nesijaučiu kaip nors fiziškai ar dvasiškai dėl to suluošinta. Na, buvo keletas tokio auklėjimo atvejų, bet net ir gavusi vaikystėje per užpakalį už kokią vaikišką išdaigą, vis tiek prisimenu gerai – jei tik susimąstydavau, ko turbūt labiausiai gyvenime bijau, atsakymas būdavo vienas – prarasti mamą. O tokiais norvegiško vaikų teisių „gynimo“ metodais su fiziniu smurtu šeimoje kovojama dar žiauresniu psichologiniu smurtu – išdraskant šeimas ir sutraumuojant pačius vaikus neva siekiant jų gerovės.

 

Taigi iškyla klausimas, ar visos šios vaikų atiminėjimo vardan aukštesnio gėrio sistemos esmė tikrai yra kova su smurtu šeimose, ar vis tik yra tiesos sąmokslo teorijose, kurios teigia, kad čia sukasi milžiniški pinigai. Su tėvais, kuriuos kas nors apskundžia vaikų nepriežiūra, „Barnevernet“ tarnybos nesistengia pirma pasikalbėti, išsiaiškinti situaciją, šviesti apie tinkamą vaikų auginimą be smurto, bet vaikus paima iš karto, kartais net iš mokyklos ar darželio. O nauji įtėviai gauna apie 15 tūkst. Norvegijos kronų per mėnesį už tai, jog sutinka rūpintis iš šeimos išplėštu svetimu vaiku.

 

Sunku suprasti logiką, kuomet prisidengus kova su smurtu šeimose, vaikai yra atimami iš šeimos vien todėl, kad juos pavėlavo atvesti į darželį, ar kartą pamiršo įdėti pirštines. Ar darželių tvarkos pažeidimas yra didesnis smurtas prieš vaiką, negu jo išplėšimas iš šeimos? Ir tai galėtų būti tik toli pažengusios ir iš sveiko proto išžengusios Norvegijos visuomenės problema, kurią su imigrantų netinkamu elgesiu būtų galima išspręsti nepaklūstančius tvarkai lietuvius bei kitų valstybių piliečius išsiunčiant namo su visomis jų netikusiomis šeimomis. Tačiau smurtaujančių asocialių šeimų problemomis susirūpinusios vaiko teisių gynėjos Seime jau eilę metų stengiasi panašią tvarką įskiepyti ir mūsų valstybėje. Kol kas visuomenės pasipriešinimas šį Trojos arklį sėkmingai stabdo, bet ar ilgam? Tikėkimės, kad mūsų visuomenei neteks atsisveikinti su sveiku protu keliaujant pažangos ir modernumo link.