2015 m. liepos 1 d., trečiadienis

Pilietinė visuomenė Lietuvoje, jos samprata

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2013 m. gruodžio 06 d. 20:46

Pilietinė visuomenė nėra vieningas darinys. Tai labiau sfera, kurioje, atskirai nuo valstybės ir verslo (arba kartu), veikia individai bei jų organizacijos, siekdami išsakyti savo nuomonę, iškelti probleminius klausimus ir ieškoti jų sprendimų. Kuo įvairesnė ir aktyvesnė pilietinė visuomenė, tuo sudėtingesnė, bet tuo pačiu teisingesnė tampa viešoji politika. Tokia visuomenė yra labai nepalanki politinei korupcijai arba nekompetetingiems pareigūnams.
Lietuvoje turime paradoksalią situaciją su pilietine visuomene. Viešojoje erdvėje nuolat linksniuojama, jog būtina ugdyti visuomenės aktyvumą, leisti jai atsiskleisti. Tiek buvęs prezidentas Valdas Adamkus, tiek ir dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, savo kalbose tai akcentuoja, cituoju: „„Valstybę kuria piliečiai. Ne valdžios institucijos, o žmonės yra pagrindinis visuomenės gyvavimo variklis. Kiekvienos šalies piliečių aktyvumas ir atsakomybė padeda įtvirtinti demokratiškas vertybes – pagarbą žmogaus teisėms, laisvus rinkimus, įstatymų viršenybę ir pliuralistinę visuomenę. Todėl kviečiu pilietines visuomenes būti aktyvias ir turėti galingą balsą, jeigu valdžios atstovai elgiasi neatsakingai“, – sakė Prezidentė“. Leidžiama begalės leidinių, organizuojama daugybė diskusijų šia tematika. O kaip yra realybėje?
Lietuvos Respublikoje oficialiai pilietinė visuomenė yra tik tokia, kuri neprieštarauja valdančiosios klasės linijai, t.y rinkos ekonomikai, globalizacijai, didesnei integracijai į Vakarų struktūras. Šią liniją, daugiau ar mažiau, remia visos parlamentinės partijos Lietuvoje, su nedideliais nukrypimais į šoną. Atmetus tų partijų statistus bei valdančiąsias partijas aplipusius klientus, kurie sąveikauja su tomis politinėmis jėgomis tik iš ekonominio išskaičiavimo, turėsime santykinai visai nedidelę piliečių grupę. Dar nepamirškime ir to, jog tokios partijos kaip liberalai ar Darbo partija linksta pasipešioti, tad dar labiau fragmentuojasi ta įsivaizduojama pilietinė visuomenė. Nieko nuostabaus, jog vizualiai jos ir nelabai matosi valdančiąjam elitui ir su juo susijusiai masinei žiniasklaidai.
Visa ši teorija nėra laužta iš piršto ir ją galima ganėtinai lengvai patikrinti. Tiesiog užtenka palyginti kaip masinės informavimo priemonės (MIP) ir valdantysis elitas vertina minios smurtą Ukrainoje ir kaip vertino Vilniuje 2009 metų sausio 16 dieną. Ukrainoje daug grubiau kovojantys vyrukai prilyginami pilietinei visuomenei, o Vilniaus riaušių dalyviai - buduliai, liumpenai ir nusikaltėliai. Savo teisę į referendumą išnaudojantys piliečiai nurašomi kaip marginalai, o įvairių užsienio fondų bei ambasadų proteguojama Lietuvos gėjų lyga vaizduojama kaip pilietiška ir progresyvi.
Reali situacija yra labai sudėtinga. Iš tikro egzistuoja trys Lietuvos: sisteminė (pritarianti valdančiosios klasės linijai bei/arba su ja sąveikaujanti), antisisteminė (nepasitikinti valdančiąja klase, priešiška jos sprendimams bei socialinei inžinerijai, tai - didelė Lietuvos dalis, bet ji išsiskaidžiusi) ir neapsisprendusi/abejojanti (didžiausia Lietuvos dalis). Sisteminė ir antisisteminė Lietuvos dalys turi pilietiškai nusiteikusių žmonių, tik jų pasaulėžiūra ir politiniai motyvai yra skirtingi, o neapsisprendusioji dalis pilietiškumą parodo tik apolitiškuose aktuose (įvairios labdaros akcijos).
Norint pasiekti, jog Lietuva vieningai siektų daugumai priimtinų strateginių tikslų, šalies politinis elitas ir masinės informavimo priemonės turėtų taikyti vienodą vertinimą abiejų Lietuvų pilietinėms visuomenėms. Turėtų stengtis kiek įmanoma mažinti esančią bei augančią priešpriešą tarp jų, nes tokia padėtis veda link destrukcijos, o gal ir pilietinio karo, nes takoskyra (ypač ši referendumo iniciatyva tą puikiai parodė) yra gili bei gilėjanti. Jei šalies politinis elitas ir masinio informavimo priemonės nepajėgs išspręsti šios dilemos, tai automatiškai parodys, jog jie nėra joks elitas, o tik labiau iškilusi tam tikrų interesų grupė, kuri naikina konkurenciją, vietoje to, jog siektų visuotinės darnos.
Pilietinė visuomenė tikrai nebūtinai turi kažkam patikti, atitikti jų ideologinį ar estetinį suvokimą. Visa jos esmė yra tame, jog apskritai tokia egzistuoja bei padeda sureguliuoti viešąją politiką, atkreipia dėmesį į tam tikras problemas, į kurias, greičiausiai, neatkreiptų politikai ar žiniasklaida. Visa pilietiškai nusiteikusios visuomenės esmė ir misija yra sudaryti atsvarą siauram elito sluoksniui ir lygiagrečiai kurti geresnę valstybę bei joje gyvenančių piliečių gerovę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą