Marius Jonaitis
2014 m. birželio 30 d. 22:13
Straipsnis publikuotas LTJS leidinyje „Jaunimo ugnis“ Nr. 5, 2014 m. birželis.
Paskutiniais metais, spartėjant
integracijai į neokolonialistinę ateitį, daugėja reiškinių, kurie mus
veda į sunaikinimą: Lisabonos sutartis, ES Konstitucija, laisvas žemės
pardavimas užsienio subjektams, lito pakeitimas euru. Ir visur mūsų
pseudoelitas veikia buldozerio principu – jokio tarimosi su tauta,
jokios rimtesnės įvykių analizės masinėje spaudoje. Aišku, nereikia
stebėtis – jie tik atlieka tai, kas jiems nurodyta. Juk geras vasalas
turi vykdyti siuzereno nurodymus, o ne vystyti atskirą politiką su savo
baudžiauninkais. Tai – plati tema, netgi begalinė, tad šį kartą geriau
įsigilinkime tik į lito keitimą euru.
Euro gerbėjai mėgsta pabrėžti, jog mes
jau seniai beveik turime tą eurą. Tai tik iš dalies tiesa, nes mūsų
valiuta tik surišta su juo, taip nustatant valiutų keitimo kursą. Nėra
labai sudėtingas procesas „atsirišti“ nuo euro ir pereiti prie, tarkime,
dolerio, Šveicarijos franko ar net juanio. O gal net palikti
„plaukiojančią“, su niekuo nesusietą valiutą arba susieti su aukso
kursu. Variantų yra begalė, bet jie galimi tik tada, jei tu esi savo
monetarinės politikos savininkas. Įsivedus eurą to neteksime, būsime
viena iš Europos sąjungos provincijų, turinti tokią pačią valiutą, kokią
turi ir kitos euro zonos šalys. Mes prarasime monetarinę
nepriklausomybę, kuri reiškia ir dalį politinės nepriklausomybės. Deja,
bet tai tėra tik praradimų virtinės pradžia.
1. Niekur nėra parašyta kokiu santykiu
bus keičiami litai į naujuosius eurus. Tai paaiškėti turi tik šių metų
liepos mėnesį. Kaip rodo kitų šalių praktika, dažnai jis būna neigiamas,
t.y. eurai būna brangesni. Atsiranda realus pavojus, jog gyventojai
gali patirti savo santaupų nuvertėjimą, todėl gan absurdiškai atrodo
toks begalinis noras įsivesti eurą, nežinant jo keitimo santykio.
2. Lietuvai euro įvedimas kainuos itin
daug – apie 800 mln. eurų (apie 2,76 mlrd. litų) pirminis įnašas bei 5
mlrd. eurų (apie 17,2 mlrd. litų) vertės vekselis, skirtas euro
stabilizavimo mechanizmų fondui. Šį vekselį ES mums galės pateikti
apmokėjimui bet kurią akimirką, tarkime, vos tik atsigavus mūsų
ekonomikai. Be minėtų išlaidų laukia ir kitos: lito išėmimo iš
apyvartos, monetų kaldinimo ir panašiai. Dar apie 300 mln. litų kainuos
informacinių technologijų sistemų pakeitimai. Kaip matome, tai yra gan
brangus „malonumas“ ir jis itin neetiškas, kadangi, kaip visi žinome,
mūsų valstybė turi problemų su atsiskaitymu dėl nusavintų pensijų mūsų
senjorams. Jei nesivestume euro, būtų galima grąžinti skolas savo
piliečiams, bet mūsų elitui tai nėra prioritetas.
Dar baisesnė yra žinia apie euro
stabilizavimo mechanizmo fondą. Pasirodo, ta institucija yra niekam
neatskaitinga ir gali bet kada pareikalauti įnešti įnašą (17,2 mlrd.
litų). Bet kuri euro zonos valstybė turi tai atlikti per 7 dienas.
Niekieno nerinkta ESM (Europos stabilumo mechanizmo) valdyba turi
imunitetą nuo bet kokių teisinių sankcijų, be to jie gali neribotais
kiekiais reikalauti pinigų iš nacionalinių euro zonos šalių biudžetų ir
šių jos nurodymų negalima užginčyti. Daugiau informacijos galite rasti į
„youtube“ paiešką įvedę (ESM - Europos stabilumo mechanizmas).
Paprastai tariant, mes savo pinigais remsime neatsakingos finansinės
politikos pasekmes patiriančias pietų Europos šalis.
Dar vienas įdomus faktas, jog 15 proc.
iš maždaug 250 mln. eurų (863,2 mln. litų) Lietuvos banko įnašo sumos
turėtų sudaryti auksas. Skaičiuojant 2013 m. pabaigos kainomis, Lietuvai
tektų atiduoti ECB beveik 23 proc. turimų aukso atsargų – daugiau kaip
1,3 t. Mes jiems duosime realų turtą, o jie atsiskaitys su mumis niekuo
nepadengta valiuta (kuri gyva tik pasitikėjimu). Tai – tiesiog klasiška
afera.
Kitas skleidžiamas melas – apie kainų
nekitimą įvedus eurą. Tai yra netiesa. Latvijoje iškart po valiutos
keitimo paspartėjo kainų kilimas, šiaurinėje Lietuvoje akivaizdžiai
padaugėjo Latvijos piliečių, kurie važiuoja čia apsipirkti. Brango du
trečdaliai maisto produktų. Daugiau informacijos galite rasti portale
ekonomika.lt, straipsnyje „Maisto kainos eurais: tendencijos kalba
pačios už save“.
Euro entuziastai skleidžia tris pagrindinius argumentus:
a) Įsivedus eurą mes sutaupysime keisdami valiutą, kuomet ruošimės keliauti.
Taip, sutaupysime, bet tik keliaudami į euro zonos šalis. Kaip žinome,
ne visos Europos sąjungos šalys turi eurą, daug jų net neplanuoja
įsivesti šios valiutos (Didžioji Britanija, Švedija, Danija, Lenkija ir
t.t). Be to, ar mes taip dažnai keliaujame, jog santykinai nedidelis
sutaupymas mums kompensuotų aukščiau paminėtus skaičius?
b) Įsivedus eurą mūsų valstybei bus galima pigiau pasiskolinti. Galimas
variantas, bet daugiau įtakos turi šalies skolinimosi reitingas nei jos
valiuta. Be to, reikia nepamiršti, jog skolas vis tiek reikia grąžinti,
jau ir taip Lietuvos skolų aptarnavimas mūsų biudžetui atsieina daugiau
nei du milijardus kasmet.
c) Įsivedus eurą padaugės užsienio šalių investicijų.
Tai nėra tiesa. Valiuta nėra tas faktorius, kuris pritraukia
investicijas. Esmė yra šalies mokesčių politikoje, jos korupcijos
lygyje, darbo jėgos vertės ir kainos santykyje.
Dar vienas pralinksminantis faktorius
yra tas, jog bankai agituoja už eurą, paminėdami savo altruistiškus
motyvus: „Mes atsisakysime pelno už valiutos keitimą“. Tai juokinga, nes
bankai nėra labdaros organizacijos ir jie tą praradimą kompensuos
pakeldami kitus paslaugų įkainius, tad žmogus, sutaupęs dėl valiutos
keitimo, tuos pinigus praras kitoje bankinėje paslaugoje. Dar viena
priežastis bankams agituoti už eurą yra ta, jog euro įvedimo įnašą
Lietuvos vyriausybė greičiausiai skolinsis iš skandinaviškų bankų.
Taigi, tai tėra tik dar viena nebloga afera.
Visoje Europoje sklando euroskeptinės
nuotaikos. Žmonės nujaučia, jog dalyvauja abejotinos vertės finansiniame
eksperimente, kuriame nugalėtojai – tik turtingieji. Jie taps dar
turtingesni, o vidutiniokai ar skurdesnieji nuskurs labiau. Pesimistinės
nuotaikos vyrauja ir Vokietijoje (ieškokite Sauliaus Lapėno teksto
„Kodėl vokiečiai prieš eurą“).
Lietuvos piliečiai nėra kvaili, tad
nieko nuostabaus, jog remiančių euro įvedimą yra mažuma. Nieko
nuostabaus ir tai, jog valdžiažmogiai bijo leisti referendumą dėl
valiutos klausimo, nes jaučia, jog jį gali pralaimėti, nepaisant
milžiniškų euro agitacijai ir populiarinimui skirtų pinigų.
Bet nereikia nusiminti. Išsikovojome
referendumą dėl žemės, tad išsikovosime ir dėl lito. Tereikia kovoti ir
neprarasti vilties bei sekti naujienas (ieškokite „facebook“ puslapio
„Mes už litą Lietuvoje“).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą