2015 m. liepos 1 d., trečiadienis

Šliaužianti aneksija

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. birželio 30 d. 22:13

 Straipsnis publikuotas LTJS leidinyje „Jaunimo ugnis“ Nr. 5, 2014 m. birželis.
 
Paskutiniais metais, spartėjant integracijai į neokolonialistinę ateitį, daugėja reiškinių, kurie mus veda į sunaikinimą: Lisabonos sutartis, ES Konstitucija, laisvas žemės pardavimas užsienio subjektams, lito pakeitimas euru. Ir visur mūsų pseudoelitas veikia buldozerio principu – jokio tarimosi su tauta, jokios rimtesnės įvykių analizės masinėje spaudoje. Aišku, nereikia stebėtis – jie tik atlieka tai, kas jiems nurodyta. Juk geras vasalas turi vykdyti siuzereno nurodymus, o ne vystyti atskirą politiką su savo baudžiauninkais. Tai – plati tema, netgi begalinė, tad šį kartą geriau įsigilinkime tik į lito keitimą euru.
 
Euro gerbėjai mėgsta pabrėžti, jog mes jau seniai beveik turime tą eurą. Tai tik iš dalies tiesa, nes mūsų valiuta tik surišta su juo, taip nustatant valiutų keitimo kursą. Nėra labai sudėtingas procesas „atsirišti“ nuo euro ir pereiti prie, tarkime, dolerio, Šveicarijos franko ar net juanio. O gal net palikti „plaukiojančią“, su niekuo nesusietą valiutą arba susieti su aukso kursu. Variantų yra begalė, bet jie galimi tik tada, jei tu esi savo monetarinės politikos savininkas. Įsivedus eurą to neteksime, būsime viena iš Europos sąjungos provincijų, turinti tokią pačią valiutą, kokią turi ir kitos euro zonos šalys. Mes prarasime monetarinę nepriklausomybę, kuri reiškia ir dalį politinės nepriklausomybės. Deja, bet tai tėra tik praradimų virtinės pradžia.
 
1. Niekur nėra parašyta kokiu santykiu bus keičiami litai į naujuosius eurus. Tai paaiškėti turi tik šių metų liepos mėnesį. Kaip rodo kitų šalių praktika, dažnai jis būna neigiamas, t.y. eurai būna brangesni. Atsiranda realus pavojus, jog gyventojai gali patirti savo santaupų nuvertėjimą, todėl gan absurdiškai atrodo toks begalinis noras įsivesti eurą, nežinant jo keitimo santykio.
 
2. Lietuvai euro įvedimas kainuos itin daug – apie 800 mln. eurų (apie 2,76 mlrd. litų) pirminis įnašas bei 5 mlrd. eurų (apie 17,2 mlrd. litų) vertės vekselis, skirtas euro stabilizavimo mechanizmų fondui. Šį vekselį ES mums galės pateikti apmokėjimui bet kurią akimirką, tarkime, vos tik atsigavus mūsų ekonomikai. Be minėtų išlaidų laukia ir kitos: lito išėmimo iš apyvartos, monetų kaldinimo ir panašiai. Dar apie 300 mln. litų kainuos informacinių technologijų sistemų pakeitimai. Kaip matome, tai yra gan brangus „malonumas“ ir jis itin neetiškas, kadangi, kaip visi žinome, mūsų valstybė turi problemų su atsiskaitymu dėl nusavintų pensijų mūsų senjorams. Jei nesivestume euro, būtų galima grąžinti skolas savo piliečiams, bet mūsų elitui tai nėra prioritetas.
 
Dar baisesnė yra žinia apie euro stabilizavimo mechanizmo fondą. Pasirodo, ta institucija yra niekam neatskaitinga ir gali bet kada pareikalauti įnešti įnašą (17,2 mlrd. litų). Bet kuri euro zonos valstybė turi tai atlikti per 7 dienas. Niekieno nerinkta ESM (Europos stabilumo mechanizmo) valdyba turi imunitetą nuo bet kokių teisinių sankcijų, be to jie gali neribotais kiekiais reikalauti pinigų iš nacionalinių euro zonos šalių biudžetų ir šių jos nurodymų negalima užginčyti. Daugiau informacijos galite rasti į „youtube“ paiešką įvedę (ESM - Europos stabilumo mechanizmas). Paprastai tariant, mes savo pinigais remsime neatsakingos finansinės politikos pasekmes patiriančias pietų Europos šalis.
 
Dar vienas įdomus faktas, jog 15 proc. iš maždaug 250 mln. eurų (863,2 mln. litų) Lietuvos banko įnašo sumos turėtų sudaryti auksas. Skaičiuojant 2013 m. pabaigos kainomis, Lietuvai tektų atiduoti ECB beveik 23 proc. turimų aukso atsargų – daugiau kaip 1,3 t. Mes jiems duosime realų turtą, o jie atsiskaitys su mumis niekuo nepadengta valiuta (kuri gyva tik pasitikėjimu). Tai – tiesiog klasiška afera.
 
Kitas skleidžiamas melas – apie kainų nekitimą įvedus eurą. Tai yra netiesa. Latvijoje iškart po valiutos keitimo paspartėjo kainų kilimas, šiaurinėje Lietuvoje akivaizdžiai padaugėjo Latvijos piliečių, kurie važiuoja čia apsipirkti. Brango du trečdaliai maisto produktų. Daugiau informacijos galite rasti portale ekonomika.lt, straipsnyje „Maisto kainos eurais: tendencijos kalba pačios už save“.
 
Euro entuziastai skleidžia tris pagrindinius argumentus:
 
a) Įsivedus eurą mes sutaupysime keisdami valiutą, kuomet ruošimės keliauti. Taip, sutaupysime, bet tik keliaudami į euro zonos šalis. Kaip žinome, ne visos Europos sąjungos šalys turi eurą, daug jų net neplanuoja įsivesti šios valiutos (Didžioji Britanija, Švedija, Danija, Lenkija ir t.t). Be to, ar mes taip dažnai keliaujame, jog santykinai nedidelis sutaupymas mums kompensuotų aukščiau paminėtus skaičius?
 
b) Įsivedus eurą mūsų valstybei bus galima pigiau pasiskolinti. Galimas variantas, bet daugiau įtakos turi šalies skolinimosi reitingas nei jos valiuta. Be to, reikia nepamiršti, jog skolas vis tiek reikia grąžinti, jau ir taip Lietuvos skolų aptarnavimas mūsų biudžetui atsieina daugiau nei du milijardus kasmet.
 
c) Įsivedus eurą padaugės užsienio šalių investicijų. Tai nėra tiesa. Valiuta nėra tas faktorius, kuris pritraukia investicijas. Esmė yra šalies mokesčių politikoje, jos korupcijos lygyje, darbo jėgos vertės ir kainos santykyje.
 
Dar vienas pralinksminantis faktorius yra tas, jog bankai agituoja už eurą, paminėdami savo altruistiškus motyvus: „Mes atsisakysime pelno už valiutos keitimą“. Tai juokinga, nes bankai nėra labdaros organizacijos ir jie tą praradimą kompensuos pakeldami kitus paslaugų įkainius, tad žmogus, sutaupęs dėl valiutos keitimo, tuos pinigus praras kitoje bankinėje paslaugoje. Dar viena priežastis bankams agituoti už eurą yra ta, jog euro įvedimo įnašą Lietuvos vyriausybė greičiausiai skolinsis iš skandinaviškų bankų. Taigi, tai tėra tik dar viena nebloga afera.
 
Visoje Europoje sklando euroskeptinės nuotaikos. Žmonės nujaučia, jog dalyvauja abejotinos vertės finansiniame eksperimente, kuriame nugalėtojai – tik turtingieji. Jie taps dar turtingesni, o vidutiniokai ar skurdesnieji nuskurs labiau. Pesimistinės nuotaikos vyrauja ir Vokietijoje (ieškokite Sauliaus Lapėno teksto „Kodėl vokiečiai prieš eurą“).
 
Lietuvos piliečiai nėra kvaili, tad nieko nuostabaus, jog remiančių euro įvedimą yra mažuma. Nieko nuostabaus ir tai, jog valdžiažmogiai bijo leisti referendumą dėl valiutos klausimo, nes jaučia, jog jį gali pralaimėti, nepaisant milžiniškų euro agitacijai ir populiarinimui skirtų pinigų.
 
Bet nereikia nusiminti. Išsikovojome referendumą dėl žemės, tad išsikovosime ir dėl lito. Tereikia kovoti ir neprarasti vilties bei sekti naujienas (ieškokite „facebook“ puslapio „Mes už litą Lietuvoje“).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą