Manvydas Almonaitis
2014 m. balandžio 07 d. 21:06
Artėjant Europos sąjungos parlamento rinkimams, pamažu prasideda politinių jėgų pasistumdymai, politinės kampanijos. O štai parašų rinkimai jau spėjo ir įsibėgėti, jiems surinkti beliko tik keletas dienų. Kiekviena partija, norinti dalyvauti rinkimuose, turi surinkti 10 tūkst. parašų, o tai yra gan daug, ypač turint omenyje, kad neretai išbraukoma iki 20 % parašų. Taip pat kiekviena partija turi įmokėti 23 tūkst. litų užstatą, kuris būtų grąžintas tik per rinkimus peržengus 3 % barjerą. Tokiais suvaržymais siekiama sukurti sistemą, kurioje neatsirastų naujų partijų. Šalia mano minėtų apribojimų dalyvauti rinkimuose, griežtėja normos leidžiančios įkurti partiją ar vien jau išlaikyti jos egzistavimą. Galima būtų naiviai klausti - kam tai naudinga? Ir parašyti ilgą straipsnį, kritikuojantį dabartinę valdžią, kone sąmokslo teoriją. Tačiau tai būtų visuomenės stūmimas į dar didesnę depresiją ir galėtų sukelti neprognozuojamas pasekmes. Čia puikiai tiktų švelniai perfrazuoti tautininko Mariaus Kundroto žodžiai: kritikuodami oponentus turime būti ne akmenskaldžiai, o skulptoriai. Tuo vadovaudamasis ir aptarsiu, kodėl tautininkai iš esmės yra verti dalyvauti Europarlamento rinkimuose ir grumtis su šiandieniniais politikos grandais. Kartu norėčiau ir atsikirsti šiandieniams demagogams, teigiantiems, kad tautininkai neturėtų dalyvauti Europarlamente, nes yra prieš Europos Sąjungą.
Minėtas melas yra kompleksinis. Visų
pirma, tautininkai nesiūlo išstoti iš Europos Sąjungos. Antra, net jei
ir siūlytų išstoti, tai nebūtų pretekstas nedalyvauti rinkimuose.
Pirmiausia trumpai aptarsiu, kodėl tautininkai nesiūlo išstoti iš
Europos sąjungos. Yra galybė skirtingų paaiškinimų, bet, manau, trumpai
ir vaizdingai tai atspindi šis palyginimas. Esu girdėjęs Anglijos
nepriklausomybės partijos narį sakantį: Angliją valdo konservatoriai, o Europos Sąjungą – komunistai (J.M.Barroso prieš tapdamas ES komisijos prezidentu savo karjerą pradėjo Portugalijos komunistų partijoje), tai jei Anglija išstotų iš Europos sąjungos, ją vėl valdytų konservatoriai. Anglams
gal tai ir neblogas pasirinkimas. Bet iš ko galime pasirinkti mes? Iš
egzotiško portugalų komunisto Barroso ir ne tokio egzotiško Bradausko.
Kitaip tariant, negalim kaltinti Europos Sąjungos, kad patys
nesusitvarkom savo darže. Aišku, Europos Sąjunga gali mums trukdyti
tautiškai tvarkyti valstybę, bet būtent tam Tautininkų Sąjunga ir nori
užkirsti kelią: išlaikyti mūsų valstybės suverenitetą, užtikrinti mūsų
įstatymų viršenybę, o ne tiesiog aklai šią minutę nerti iš Europos
Sąjungos.
Kiek paradoksalu, bet tam tikra prasme
tautininkai net sustiprina Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Daugiau
negu pusė lietuvių yra prieš eurą, bet vietinė valdžia nori jį vis tiek
įvesti be referendumo. Tad jei valdžia sako – viskas arba nieko,
akivaizdu, kad dalis žmonių atsakys - nieko, jokios narystės, išstojam lauk iš Europos Sąjungos!
Su kiekvienu eurofederalizmo žingsniu žmonių skaičius, kurie renkasi
išstojimą, didėja, nes jie nebemato kitos išeities. Ironiška, kad
tautininkai, norintys kompromiso (narystė ES, bet be euro), yra dar ir
kaltinami neramumų kėlimu. Akivaizdu, kad jei valdžia priima
nepopuliarius sprendimus, tai neramumai kils. Tačiau yra esminis
skirtumas, kas atstovaus tuos nepatenkintus žmones, ir kokius tikslus to
dėka realizuos. Tautišką ir nepriklausomą Lietuvą norintys kurti
tautininkai ar marginalūs murzininkai, o gal dar blogiau – prorusiškos
jėgos? Žiūrint iš partinių perspektyvų, Tautininkų sąjunga padarė
klaidą, leisdami referendumą dėl žemės reprezentuoti Pranciškui
Šliužui, o Tėvynės sąjunga – sudarydama sąlygas jam išvis įvykti. Visą
šį referendumišką euroskepticizmo iškilimą būtų buvę galima lengvai
užglaistyti, jei Tėvynės sąjunga, būdama valdžioje, būtų priėmusi
Gintaro Songailos pasiūlytus žemės įsigijimo saugiklius. Bet iki
paskutinės minutės jokio kompromiso varianto nebuvo ieškoma (dabar
siūlomi saugikliai yra tiesioginis referendumo padarinys).
Eurofederalistines nuotaikas puoselėjantys politikai neįvertino savo
galių ir sulaukė nuožmaus atsako, 320 tūkst. parašų, o jų priekyje –
radikaliai nusiteikęs P. Šliužas, sakantis, kad turime išstoti iš
Europos Sąjungos. Ir kol valdantieji neieškos kompromiso, situacija
tokia ir liks, tauta visomis išgalėmis priešinsis: rengs referendumus,
kiekviename naujame Seime išvysime po naują populistinę jėgą, o jei
demokratinis kelias protestuoti bus užkirstas, patys žinote, kuo tai
baigsis. Valdžia atitrūkusi nuo tautos, tai ir yra didžiausia grėsmė
valstybei ir nacionaliniam saugumui.
Bet visgi norėčiau sugrįžti prie mito,
kad Europarlamentas yra skirtas tik Europos Sąjungą šlovinantiems
asmenims, o tautininkai dalyvauja rinkimuose vedami noro pasipelnyti.
Bet juk iš septynių politinių grupių Europarlamente šiuo metu viena yra
Euro reformistų, siekiančių reformuoti Europos sąjungą į tautų Europą,
antra – Euro skeptikų, siekiančių išvis panaikinti Europos sąjungą, ir
dar yra bent keliolika jokioms politinėms grupėms nepriklausančių
nacionalistų europarlamentarų, tarp jų –Prancūzijos nacionalinio fronto,
Britų nacionalinės partijos atstovai. Turint omenyje, kad Prancūzijos
nacionalinis frontas šiandien yra populiariausia partija Prancūzijoje,
tikėtina, kad ateinančiame parlamente išvysime ir dar vieną
euroskeptišką nacionalistų politinę grupę. Tad tautininkai, patekę į
Europarlamentą, toli gražu nebūtų radikaliausi jo nariai, ir nereikia
demagogiškai kartoti: prieš Europos Sąjungą, bet rinkimuose dalyvauja.
O dėl siekio pasipelnyti, tai tautininkų kandidatai, reaguodami į šiuos
kaltinimus, pažadėjo skirti pusę savo atlyginimo visuomeninei tautinei
veiklai Lietuvoje (jei bus išrinkti). Populistinis žingsnis? Galbūt, bet
greičiau ne pačių tautininkų sugalvotas, o išprovokuotas.
Kalbant apie tai, ką tautininkai
galėtų nuveikti Europarlamente, ir kas iš tiesų ten eina pasipelnyti,
reikėtų pastebėti, kad Europarlamente neretai tenka gintis nuo
marksistinių pažiūrų socialistų, bandančių priimti beprotiškas
rezoliucijas. Po Estrelos rezoliucijos,
siūlančios šviesti 0–4 metų vaikus (kūdikius?) apie lytinį gyvenimą,
sunku prognozuoti, kokių naujų planų imsis Europos kairieji. Kai kurie
mūsų europarlamentarai ne tik negina mūsų nuo tokių projektų, bet ir
balsuoja už juos, tačiau palikime juos ramybėje, nes vargu ar jie išvis
verti kritikos. O teigiančiųjų, kad jie gina tradicines vertybes,
nuoširdumu taip pat galima suabejoti. Vienas toks tradicinių vertybių
gynėjas Rolandas Paksas dalyvauja vos 68 % balsavimų ir darbštumu nusileidžia, atrodo, tik Darbo partijos atstovams. Lietuvių europarlamentarai apskritai yra antri nuo galo pagal balsavimo aktyvumą visoje Europos sąjungoje. Ir tai – po visų kalbų, kokia mums mirtinai svarbi
Europos Sąjunga. Sutinku, kad balsavimai – ne viskas, bet visgi šis
faktas gėdingas, ir tai verčia susimąstyti, kas iš tiesų darbą
Europarlamente suvokia kaip neblogai apmokamas atostogas.
Dėl visų minėtų priežasčių esu
įsitikinęs, kad Tautininkų Sąjunga turėtų dalyvauti Europarlamento
rinkimuose, nesvarbu, kokios sąlygos būtų keliamos kandidatams. Tačiau
tam mano vieno nuomonės neužtenka, reikia surinkti net 10 tūkstančių
parašų. Todėl kviečiu jus internetu pasirašyti už Tautininkų Sąjungą.
Tai atlikti galite paspaudę šią nuorodą. Pasirašyti galima už kiek norite kandidatų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą