Tautinio jaunimo eitynės - kodėl šventė tapo protestu

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Vaiva Girskienė
2014 m. kovo 05 d. 21:01

Kiekvienais  metais, prasidėjus „eitynių laikotarpiui“ - kai tris mėnesius iš eilės turime vienų reikšmingiausių Lietuvos valstybės datų minėjimus, kartu prasideda ir kai kurių pasyviosios visuomenės asmenų priekaištai apie tai, kad „Tautininkai uzurpavo valstybines šventes ir politikuoja užuot gražiai sau šventę“. Vis dažniau keliamas klausimas kam to reikia, kodėl negalima tiesiog „atšvęsti ir pasidžiaugti“, o juk politikavimui yra pakankamai laiko ir kitomis dienomis, į tai neveliant valstybinių švenčių. Norėtųsi pagaliau į šiuos klausimus atsakyti iš „politiškai aktyvios pusės“.

 

Čia reikėtų suprasti, kad ir tarp tautiškai susipratusios visuomenės dalies yra daug idėjinių skirtumų, ypač ryškus ir nuolat besikertantis yra politinio aktyvumo ir pasyvumo konfliktas, padalinantis tautinį judėjimą į dvi puses. Vienoje iš jų yra politiškai pasyvūs asmenys, kurie nori veikti tik per kultūros erdvę, nesukeliant visuomenėje jokios trinties, o tik kur nors tyliai rodant, kokia graži ir turininga yra lietuviška-baltiška kultūra. Kitoje pusėje yra politiškai aktyvūs asmenys, kurie nėra patenkinti dabartine situacija, kuriems atrodo, kad ir tos pačios gražiosios kultūros greit nebebus kur-kaip-kam rodyti, jei dėl jos nebus kovojama visuomeninėje ir politinėje erdvėse, todėl veikia net ir patį tautinių dainų dainavimą paversdami protestu. Tai kelia trintį tautiniame judėjime, nors visi galbūt mato ir bendrą tolimą ateities perspektyvą.

 

Ir visgi reikėtų paklausti politiškai pasyviosios pusės, ar tikrai bus galima ramiai sau kampelyje dainuoti ir megzti, jei nebus kas tą kampelį gintų ir už jį kovotų? Kai vasarą Vilniaus savivaldybė etnokultūriniam festivaliui „Skamba skamba kankliai“ skyrė vos 20 000 Lt, kas smarkiai apribojo festivalio įgyvendinimą ir programos turiningumą, renginio eitynėse sudalyvavus ir tautiniam jaunimui su transparantu, pašiepiančiu savivaldybės sprendimą, akcentuojančiu problemą, visuomenė šią “politiškai aktyvią” tautinio jaunimo pusę pasitiko plojimais ir palaikymu. Patys kultūros veikėjai, festivalio organizatoriai taip pat sveikino tokį “politinį gestą”, tačiau kartu buvo jaučiama ir didelė baimė kuo toks “akių drąskymas Zuokui” pasibaigs, galbūt kitais metais savivaldybė iš viso finansavimo neskirs, jeigu su ja bus konfliktuojama. Čia išsiskiria du priešingi požiūriai, vienas jų nesitaikstyti su seniai susikopromitavusio valdžios “elito” žeminimu ir griežtai reikalauti savo teisių, kitas gi – nuolankiai susitaikyti su esama situacija, nesipriešinti, bet galbūt tyliai pasiskųsti kur nors ir tikėtis supratimo (o gal pasigailėjimo?). Ir šie skirtingi požiūriai į veiksmų taktiką išsiskiria kalbant beveik apie visas visuomenines situacijas.

 

Grįžtant prie patriotinių eitynių valstybinių švenčių metu, kaip Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, dažnai keliamas klausimas kam reikia įvairiausių politinų šūkių, kurie ne visiems eitynių dalyviams patinka, „Juk patriotinių eitynių tikslas yra sutraukti kuo daugiau žmonių?“ Čia nebūtų galima vienareikšmiškai sutikti, tikslų yra ne vienas, o masiškumas toli gražu nėra pagrindinis jų. Beabejo, džiaugiamės, kad eitynės kiekvienais metais sulaukia vis didesnio skaičiaus dalyvių. Ir natūralu, kad kuo žmonių masė didesnė, tuo ji tampa ir margesnė – tuo daugiau atsiranda skirtingų požiūrių, nuomonių apie tam tikrus reiškinius ar šūkius, kurios kartais gali netgi smarkiai kirstis. Bet vis tik yra kažkokie gan abstraktūs dalykai kurie eitynių dalyvius vienija ir kartais jais gali būti ne tik datos minėjimas, patriotizmas, bet ir pats protestas. Pavyzdžiui, 2013 metų Kovo 11-osios tautinio jaunimo eitynės buvo kaip niekada gausios, ir būtent protestas tą gausą nulėmė. Savivaldybei nedavus leidimo nuolatiniams eitynių organizatoriams, šį sprendimą žiniasklaidoje ginant absurdiškiausiais argumentais, ir kaip visada šmeižiant eitynių dalyvius, visuomenei nebeužteko kantrybės ramiai stebėti šį atvirą valdžios institucijų pasityčiojimą iš piliečių iniciatyvos, todėl dauguma tų metų eitynių dalyvių susirinko vedami pirmiausia – protesto dėl savivaldybės draudimų, o ne tik dėl to, kad „gražiai atšvęsti Nepriklausomybės sukaktį“.

 

Apskritai Kovo 11-osios tautinio jaunimo eitynės savo esme yra protestas, nepriklausomai nuo to ar jos sankcionuotos ar ne. Juk tuo metu visada buvo daugybė kitų valstybinių minėjimų, Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, dažniausiai ryte (ir tuo pačiu maršrutu) vyksta ir valdžios organizuojama iškilminga eisena, į kurią būna atvedami įvairių mokyklų mokiniai, dalyvauja studentų organizacijos ir šiaip piliečiai, būna dalijami balionai, eiseną veda kariuomenė, orkestras, kartais būna ir kokių trumpais trispalviais sijonėliais besistaipančių šokėjų, primenančių šokėjas iš krepšinio varžybų pertraukų. Po jų sveikinimo kalbas rėžia valdžios atstovai – Prezidentė, pirmininkai, vėliavas pakelia paradinėmis uniformomis pasipuošę kariuomenės atstovai. Juk niekas nedraudžia jungtis prie šių renginių, tačiau tautinis jaunimas vis tiek organizuoja savo alternatyvias eitynes, kuriose daug kas netgi kontrastuoja su šiuo valstybiniu paradu. Ir jau tai aiškiai pasako: „Mes netikime jūsų – valdžios politikierių gražiais pasveikinimais ir tuščiomis kalbomis, nemanome, kad apdalindami balionais savo eisenos dalyvius jūs iš tiesų gerbiate ir rūpinatės savo tauta, todėl mes einame savo atskirose eitynėse ir norime pasakyti tai, kas mums atrodo svarbu!”

 

Tad ką tokiais momentais reikia sakyti ir kaip tą protestą išreikšti? Čia ryškiausiai ir išsiskiria dvi pozicijos – padainuoti ir pasišypsoti, juk “Lietuva nepriklausoma” ar iškelti klausimą “o kiek ji nepriklausoma?” ir akcentuoti problemas, kurios tą nepriklausomybę apkartina. Valstybinės eitynės būtent pirmają poziciją ir išreiškia, tad akivaizdu, jog patriotinis jaunimas savo alternatyvai renkasi antrąją. Čia ir atsiranda tas didysis baubas – politikavimas, kuris kelia tiek pasipiktinimo net ir tarp eitynių dalyvių. Tačiau jis yra neišvengiamas, nes “politiškai aktyvi” judėjimo dalis visada bus priekyje, nes ją veda tas protesto, nesitaikstymo ir kovos už savo vertybes ugnis. Protestas – savaime aktyvesnis ir todėl jis visada dominuos, kol nugalės.

 

Ir šis protestas, tie šūkiai, kurie kai kam atrodo „visai ne į temą, juk susirinkom švęsti laisvę“ galbūt parodo tautinio jaunimo gilesnį supratimą apie tai kas yra tautiškumas? Parodo, kad tautiškumas, kurį mes giname, apie kurį mes nešame žinią savo eitynėse, yra kur kas daugiau negu pamojavimas vėliavomis ar balionais ir ovacijos Landsbergiui, leptelėjusiam eilinę kalbą iš balkono (o jose ar nebūna politikavimo?). Tautinis judėjimas parodo, kad tautiškumas yra turėti tautos autoritetus, kurių nuotraukos nešamos eitynių priekyje, stipri ir tvirta šeima, lietuviška Lietuva, kurioje lietuvių tauta yra šeimininkai, dėl to šaukiame „Lietuva – lietuviams!“, kad tautiškumas yra blaivus ir sveikas žmogus, kuriantis savo tautą ir tautai, todėl nešame transparantus su šūkiais „Tvirta valia, blaivi mintis – šviesi Tėvynės ateitis!“, kad tautiškumas yra solidarumas su kitomis tautomis, todėl nešame transparantus su kitas tautas palaikančiais šūkiais, kaip prieš kelis metus neštas vengrus palaikantis šūkis, dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Parodo, kad tautiškumas yra šimtai žmonių, kurie mėnesiais pasiryžta šalti gatvėse rinkdami parašus referendumui, o po to dar dirba nuo ryto iki vakaro aukodami savo laiką ir lėšas ieško žmonių po visą Lietuvą , kurių parašus reikia patikslinti ir susivienija kai reikia apginti savo tautos interesus - ir tik vedini noro apginti savo žemę, suteikti daugiau galios tautai pačiai spręsti visuomeninės reikšmės klausimus. Todėl skanduojame šūkius susijusius su referendumu ir akcentuojame šį klausimą, nes jis yra viena didžiausių šiandienos mūsų valstybės aktualijų. Tokiu būdu tautinis judėjimas pritraukia tautiškumą arčiau žmonių, visuomenės aktualijų.

 

O ir pačios nepriklausomybės klausimas ne ką mažiau svarbus. Būtent alternatyvios eitynės ir parodo nepritarimą mūsų „elito“, valdančio valstybę elgesiui, kuris toli gražu nedemonstruoja nepriklausomybės, apie kurią taip gražiai prabyla savo iškilmingose kalbose. Nepriklausomos valstybės valdančiųjų pareiga yra principingai ir tvirtai atstovauti valstybę ir jos piliečių interesus bet kokiose tarptautinėse sąjungose, o ne aklai vykdyti kiekvieną tarpvalstybinių darinių paliepimą ir nuolat žeminti savo piliečius, išdrįsusius išreikšti kitokią nuomonę. Kai mūsų valstybinės institucijos moka tik engti savo piliečius, tačiau atsidūrę tarptautinėje arenoje iš karto praranda stuburą ir klaupiasi ant kelių prieš „tarpvalstybinius ponus“, naivu ir veidmainiška būtų susirinkus valstybinių minėjimų metu šypsotis ir džiūgauti dėl nepriklausomybės ir „pasilikti savo protestus kitoms dienoms“.

 

O protestams ir nėra tinkamesnio laiko kaip tas, kurio metu visos Lietuvos (ir ne tik) žiniasklaidos kameros atsuktos į mus ir laukia ką gi mes pasakysim. Ir jei eitynėse nebūtų jokio protesto, tų atsuktų kamerų vargu ar tiek sulauktume, nes kasmet vien nešti žinią kaip džiaugiamės išsivadavę iš sovietinio glėbio nebus kaskart taip įdomu. Gaila, kad dar didelė dalis visuomenės, net ir iš pačio tautinio judėjimo, nesuvoks, jog kovoti yra dėl ko ir už ką, kol gatvėmis nepradės važinėti tankai. Tačiau tų tankų galime greitu metu ir nesulaukti, nes šiais laikais kova vyksta visai kitame lygmenyje. Ir čia tenka rinktis, ar ją ignoruoti ir sėdint šiltame krėsle megzti trispalvius šalikus vaikams, kurie juos užsidėję „taps dideliais patriotais“, ar kovoti už tai, kad gyventume aplinkoje, kurioje trispalvė pleventų kiekvieno tautiečio širdyje nepriklausomai nuo to, kokios spalvos šaliką jis užsidėjęs. Norint gyventi lietuviškoje kultūroje, ugdytis tautą dorais žmonėmis, reikia ne tik kultūrą puoselėti ir skleisti, bet visų pirma pasipriešinti tiems, kas tam kliudo. Ir jei nebus to pasipriešinimo, vieną dieną vis tiek kas nors išvaikys iš šiltų krėslų, nes gal net trispalvio šaliko mezgimas taps kriminalu, juk kadaise jau taip buvo.