2015 m. liepos 1 d., trečiadienis

VDU folklorinis ansamblis „Linago“

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Virginija Maksvytytė
2014 m. sausio 27 d. 20:07

Šiais  metais Vytauto Didžiojo universitetas vasario 14 d. švenčia 25 metų jubiliejų. Nuo pat universiteto įkūrimo pradžios veikia ir folklorinis ansamblis „Linago“. Ansamblio „Linago“ nariai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvykiuose, jo istorija glaudžiai pynėsi kartu su universiteto gyvenimu. Kievienais metais šis ansamblis dalyvauja 50 – 30 renginių. Per beveik dvidešimt penkerius metus ansamblis išugdė ne vieną kartą folkloristų, kurie lietuvių liaudies dainas perdavė savo vaikams. „Linago“ dalyvavo tai pat ir įvairiose ekspedicijose Lietuvoje, aplankė daugybę užsienio šalių, kurių gyventojai neliko abejingi lietuviškai dainai. Šiandien šiam ansambliui vadovauja Laima Proškutė, Andrius Morkūnas ir Gytis Aučinikas. Šie folkloro profesionalai savo žinias apie lietuvių liaudies dainas, muziką ir šokius perduoda VDU studentams, anot kurių, folkloras – tai ne laisvalaikis, o gyvenimo būdas.

Gimė su nepriklausomybės aušra
 
Mintis kurti VDU folklorinį ansamblį kilo Alvydui Butkui, dabartiniam VDU Letonikos centro vadovui, kuris tuo metu buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Jis ir pasiūlė dabartinei vadovei, L. Proškutei, kartu įkurti universiteto ansamblį. Nors L. Proškutė prisiminė, kad oficialiai ansamblis įsikūrė Kovo 4 dieną, tačiau kartu su ansamblio dalyviais teko dainuoti ir prieš Sausio 13 – osios įvykius.
„Liucija Paškauskaitė mus kvietėsi į Kauno televiziją, kur vyko laidos naktimis. Būtent ten mes ir sudainuodavom vieną kitą dainą, o tik nuo Kovo mėnesio prasidėjo folklorinio ansamblio tikras darbas“. - prisiminimais dalinosi L. Proškutė pridurdama, kad kai kurie ansamblio dalyviai buvo ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo įvykiuose. Vadovė pasakojo, kad 1991 metų rugpjūčio mėnesį kartu su studentais teko dalyvauti ekspedicijoje Prienų rajone, kai per radiją išgirdo, kad Rusijoje įvyko pučas.
 
„Mes tada labai išsigandom, kas bus. Gal pradės mūsų studentus vaikinus gaudyt, tada kolūkis davė mums autobusiuką, kad studentai saugiai grįžtų namo. Ką jūs manot, jie važiavo namo? Ne, jie kraustė vertingas knygas iš universiteto į Botanikos sodą, paskui mes visi atsidūrėme Vilniuje prie Seimo.“
 
Nuo pirmųjų folklorinio ansamblio susikūrimo dienų jam vadovaujanti L. Proškutė, teigė, kad darbas su studentais nėra lengvas, jie daug reikalauja iš dėstytojų, galbūt dažnai keitėsi ir šio folklorinio ansamblio vadovai. L. Proškutės teiginui pritaria ir už dianuojamąjį folklorą atsakingas vadovas V. Morkūnas, kurio nuomone darbas su studentais turi savo specifiką.
 
„Vienaip dirbi su pirmokais, visai kitaip dirbama su penktokais, o ką jau kalbėti apie darbą su studentais. Čia viskas kitaip.“
Kaip ten bebūtų, pasirinkę studentai dainuoti lietuvių liaudies dainas ir šokti tradicinius šokius nesigaili, tai tampa tarsi gyvenimo būdu. Kiekvienais metais ansablis „Linago“ važiuoja į stovyklą Ignalinos rajone, kartu švenčia Vėlines, Rasas, šėlsta tradicinėje Advento vakaronėje, kurioje renkamos įvairios nominacijos ir renkama metų frazė.
 
Folklorinis ansamblis – antrasis universitetas
 
„Linago“ dabartiniai nariai paklausti, kodėl lanko folklorinį ansamblį beveik vieningai atsakė, kad be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo, o folkloras jau seniai tapo ne tik jų laisvalaikiu, bet ir gyvenimo būdu. Vadovė L. Proškutė džiaugiasi studentų rezultatais, ir nors šiuo metu ansamblio dalyvių procentas palyginus su universiteto studentų skaičiumi, yra mažesnis nei tada, kai tik įsikūrė ansamblis, tačiau kai kurie rezultatai džiugina.
 
„Pas mus buvo trys mergaitės, kurios buvo baigę muzikos mokyklą, studijavo Folkloristikos katedroje. Įsivaizduokite, folklorinio ansamblio dėka jos pasiruošė magistrantūros studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.“ - Tomos Grašytės, Justės Jakimavičiūtės ir Vaidos Naruševičiūtės pasiekimais džiaugėsi L. Proškutė.
 
Kartais ir patys studentai sako, kad čia įgytos žinios prilygsta antrąjam universitetui, kurį jie mielai lanko. Juk čia etnlogai gali išsiaiškinti tai, ko nesupranta paskaitų metu. Anot vadovės, studentai folklorinį ansamblį lanko dėl čia randamų žinių ir tvarkos. Žmonės taip pat pasiilgsta savo šaknų, ieško tapatybės.
 
Foklorinio ansamblio senbuvė, kuri jį lanko jau vienuolika metų, Eglė Šukytė sako, kad ansamblio dėka užmezgė daug pažinčių, dalyvavo ne vienoje kelionėje ir patyrė daug įspūdžių. Kiti „Linago“ nariai tik pritarė E. Šukytės nuomonei, o naujai atėję į ansamblį vylėsi čia galintys surasti tautiškumo šaknis.
 
„Mane traukia tautiškumas, dainų tekstai jų prasmė, norėjosi tai išdainuoti. Man įdomu, tai ką perduoda dainos ir tai, ką perduoda šokio technika Viskas, kas lietuviška, kas tautiška yra gerai.“ - priežastis, kodėl nusprendė lankyti folklorinį ansamblį vardino „Linago“ naujokas.
 
Anot L. Proškutės, ansamblis sukuria bendruomenę, kurios šiuo metu taip trūksta.
„Mes kiekvienais metais gegužės 2 dieną organizuojame susitikimus su buvusiais ansambliečiais. Studentai nebepažįsta savo kusrioskų, o ansambliečiai yra šeima. Jie ir vedę vieni kitus, vaikus susikrikštiję. Tai jau yra bendruomenė. Be to, didžioji dalis ansamblį lankiusių tėvų vaikai lanko muzikos mokyklas“. - džiaugėsi L. Proškutė.
 
Lietuviškas kaimas tarsi stebuklas, kuriuo domisi ir užsieniečiai
 
Per metus „Linago“ surengia nuo 30 iki 50 koncertų, kurie skirstomi pagal tai, kur jie yra atliekami: Lietuvoje ar užsienyje. Šiuo metu „Linago ne kartą yra dalyvavęs koncertuose Lenkijoje, Latvijoje, Kaliningrade, Čekojoje, Prancūzijoje, Italijoje. Tiesa, užsienyje „Linago“ koncertuoja mažiausiai, nes trūksta lėšų. Ansamblio vadovė L. Proškutė ir seniausi nariai kelionę į šiaurės Italiją vadina pačia įspūdingiausia. Dar prieš karą Lietuvoje lankėsi Italijos nuncijus, kuris buvo sužavėtas mūsų šalies grožio. Savo šalies miestelyje Bardi įkūrė parapijos namus, kurių sienos buvo išdabintos lietuvių kanklininkių atvaizdais, Vilniaus Aušros vartų šv. Mergelė Marija, pastatytas koplystulpis.
 
„Italams labai patiko lietuviškas folkloras. Prie mūsų buvo priėjus italų šeima, kuri prisipažino įdukrinus lietuvių mergaitę. Itlalai verkė klausydami lietuviško folkloro, o mergaitė koncerte dalyvauti tiesiog negalėjo“. - sujaudinta prisiminimų kalbėjo „Linago“ vadovė pridurdama, kad visi italai mėgsta net ir lietuvio ausims keistai skambančias sutartines. Šiai nuomoni galėtų pritarti ir A. Morkūnas, kuris sako, kad lietuvišku folkloru daugiau domisis užsieniečiai nei patys lietuviai.
 
Nors šiuo metu ansamblis daugiau rengia stovyklas, „Linago“ vadovė prisiminė, kad jai kartu su folkloriniu ansambliu teko dalyvauti ir ekspedicijose, kuriose net pati nustebdavo, kiek dvasinio grožio turi Lietuvos kaimas.
 
„Eidavom, tai pas vieną vyrą keli šimtai malūnėlių, kita moteriškė pradėdavo rodyti savo siuvinėtas pagalves, pas kitą visi namai gėlėmis apmegzti ir įsivaizduokit, viską nufilmavo Vidmantas Jankauskas į vieną filmuką. Groja tie muzikantai, liaudies menininkai ir visa tai pusės valandos filme, na tai įsivaizduokit, koks tas Lietuvos kaimas! Stebuklas!“. Anot L. Proškutės Lietuvoje dar gyva pagonybės mitologija, o kaimas dar turi, ką parodyti.
 
2014 -uosius pasitko su folklorą populiarinančiais kalendoriais.
 
L. Proškutė neeilinė asmenybė, kuri ne tik atidavė beveik dvidešimt penkerius metus folkloriniam ansambliui „Linago“, tačiau ir pasirūpino sukurti unikalią tautinių drabužių, atspindinčių visus Lietuvos etnografinius regionus, kolekciją, sukomplektuoti gausų liaudies instrumentų rinkinį, įrašyti tris kompaktines plokšeles. Beje, L. Proškutės dėka nuo 2009 – ųjų metų leidžiamas kalendorius su „Linago“ ansamblio tautinių kostiumų fotografijomis. Ilgus metus rūbai buvo fotografuojami ansamblio reikmėms, kol galiausiai tai tapo gražia idėja sukurti kalendorių. Kiekviename kalendoriuje galima rasti ne tik tautinių kostiumų fotografijas, bet ir kiekvienas iš jų turi savo temą. 2014 -ųjų metų kalendorius skirtas vaikams, jame yra lietuvių liaudies šventės, dainos skirtos mažiesiems pagal etnografinį regioną, čia aprašoma vaikų funkcija kiekvienos šventės metu. Anot, L. Proškutės, nors anksčiau ir buvo sakoma, kad vaikų vieta už pečiaus, tačiau jie dalyvavo visur, ką patvirtina ir tyrinėtojų įžvalgos.
 
Ansamblio vadovė vylėsi, kad VDU folklorinis ansamblis „Linago“ gyvuos dar ir ilgus metus, nors šiuo metu populiarinti folklorą ir nelengva. Ansamblio nariai, bet kokiu atveju tiki, kad folkloras reikalingas ne tik jų gyvenime.
 
„Tai yra viskas, tai mūsų tapatybė, yra klaidinga nuomonė, kad jaunam žmogui folkloras nereikalingas“.- „Vorutai“ pasakojo ansamblio „Linago“ nariai.
 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą