tekstai

Vengrija išsikvietė Rusijos ambasadorių dėl „žeminančių atsiliepimų“ apie Vengrijos sukilėlius

Vokiečių leidinio „Der Spiegel“ reportažas, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š. m. spalio 25 d.

Vengrijos Užsienio reikalų ministerija išsikvietė Rusijos ambasadorių Budapešte dėl „žeminančių atsiliepimų“ apie 1956 m. tautos sukilimą. „Mes visiškai aiškiai pasakysime, kad netoleruosime žeminančių pasisakymų dėl 1956 m. sukilimo ir jo didvyrių iš bet kokios pusės“, - pareiškė Ministerija.

Rusijos valstybinė televizija apibūdino sukilimą kaip „riaušes“, be to panaudojo rusišką terminą „pogromas“, kuris anksčiau neturėjo antisemitinės reikšmės. Tuo tarpu Vengijoje, kurioje nacių valdymo metu šimtai tūkstančių žydų buvo deportuoti ir nužudyti, žodis „pogromas“ turi kitokią reikšmę.

Be to, Rusijos televizijos reportaže minima, kad 1956 m. sukilimo metu iš kalėjimų buvo paleisti „tūkstančiai buvusių nacių“. Taip pat paskelbta užuomina, kad „Vakarai“ iš tolo dirigavo sukilimui.

Iš tikrųjų prieš 60 metų Vengrijos gyventojai smerkė šalies vienos partijos diktatūrą ir Sovietų Sąjungos įtaką. Sovietų kariuomenė kruvinai numalšino sukilimą. Žuvo 2 000 ir 200 000 vengrų pasitraukė į egzilį. Po 1989 m. išsilaisvinimo Vengrija paskelbė spalio 23 d. - sukilimo pradžią - nacionaline švente.

Neseniai paskelbta Levada-Instituto apklausa rodo, kad pusė rusų laiko vengrų sukilimo numalšinimą teisingu žygiu.

Rusų-vengrų ginčas yra reikšmingas tuo, kad valstybių vadovai (V. Putinas ir V. Orbanas) šiaip sėkmingai randa bendrą kalbą. Autoritariniu būdu valdomos Rusijos ir toli į dešinę plaukiančios Vengrijos suartėjimas neseniai sukėlė didelius rūpesčius ES partneriams.

Vertėjo komentaras: Šiais metais Vengrija skyrė daug oficialaus dėmesio spalio 23 d. sukilimo minėjimui. Pagrindiniame oficialiame renginyje Vengrijos Ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasakė plačiai komentuojamą kalbą, drąsiai pagerbiančią savus sukilėlius prieš Sovietų okupciją. Tuo tarpu Lietuvoje kiekvienais metais mūsų valdžios dėmesys 1941 m. birželio 23 d. sukilimui pastebimai menksta. Panašiai kaip ir Vengrijos atveju, pasigirsta daug kritikos ir net pasmerkimų iš užsienio dėl lietuvių tautos sukilimo metu įvykdytų „ekscesų“. Priešingai nei Vengrijoje, Lietuvoje oficialūs asmenys yra linkę jautriai reaguoti į šią kritiką. Šiais metais Lietuvoje kukliai paminėtos Birželio sukilimo 75-ios metinės, kurių neoficialių renginių metu labai trūko oficialių asmenų dalyvavimo. Mūsų asociacija „Nacionalinis interesas“ buvo viena iš nedaugelio nevyriausybinių organizacijų, kuri ryžosi pagerbti Lietuvos herojus š. m. birželio 23 d. Kaune.

Jei Lietuvos valdžia tikrai siekia sustiprinti šalies gynybines pajėgas prieš menamą Rusijos grėsmę ir pastoviai kviečia jaunimą įstoti į karinę tarnybą, tai kaip reikia įvertinti tokią menką Lietuvos 1941 m. didvyrių gynimą nuo užsienio kritikos? Logiška manyti, kad žmogus, pasiryžęs rizikuoti sveikatą ir gyvybę, gindamas Lietuvą nuo užsienio priešų, tikisi, kad ir tautos valdžia įvertins jo drąsą ir bent jau apsaugos jo vardą nuo pažeminimų, ateinančių iš užsienio valstybių ir organizacijų. Abi šalys, Vengrija ir Lietuva, prarado maždaug tiek pat jaunų žmonių gyvybių per du praeito šimtmečio sukilimus (po 2 000 nukautų), nors mūsų šalies gyventojų skaičius sudaro tik trečdalį Vengrijos. Pavyzdį Lietuvai, kaip ginti savo nacionalinius interesus, vėl rodo Vengrijos valdžia.

Paruošė ir vertė: Algis Avižienis

----------------------------------------------------

Vitalijus Balkus.

Drąsiosios mintys virs tikrove ir to sieksime

Kai prieš metus buvo įsteigta asociacija „Nacionalinis interesas“ ir buvo priimta mūsų programa, iš karto buvo sulaukta liberalių pažiūrų ar tiesiog vyraujančios propagandos paveiktų oponentų priekaištų esą mūsų siekiai nerealūs ar net kenksmingi. Taip pat buvo bandoma sakyti, kad žmonėms to nereikia ir jie to nepalaikys.

Ir ką mes matome šiandien? Rinkimus laimėję „valstiečiai“ ketina realiai vykdyti tai, dėl ko mes visai neseniai buvome puolami. Pažvelkime atidžiau:

Dalis „Nacionalinio intereso“ programos netrukus gali tapti realybe

„Nacionalinio intereso“ programos antrasis punktas skelbė būtinybę steigti valstybinį banką, apribosiantį užsienio banko diktatą. Toks pats ketinimas girdimas ir iš laimėjusių „valstiečių“.

„Nacionalinio intereso“ programoje rašoma, kad būtinas valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai.  Būtent tai ir ketina daryti nauja valdžia. Be to, jie aiškiai pasisako už priklausomybės ligų aktyvią prevenciją ir sutinka, kad žmogiškąjį pavidalą ir sveiką protą praradusius alkoholikus ar narkomanus reikia gydyti priverstinai. Bet apie tą patį, tik anksčiau, rašėme ir mes.

Taip pat, bent jau dabar, jie teigia, kad neketina leisti tuoktis vienos lyties „šeimoms“. Tą patį deklaruoja ir „Nacionalinis interesas“.

Visiškai sutampa asociacijos ir naujų valdančiųjų nuomonės aplinkosaugos ir energetikos tema. GMO augalų pramoninio auginimo draudimas. Miškų išsaugojimas. Energetika paremta vietiniais ištekliais taip pat yra „Nacionalinio intereso“ dėmesio centre.

Mes lenkiame laiką

Akivaizdu, kad būdami niekieno neapmokami ir niekieno neveikiami visuomenininkai, mes galime kelti klausimus gerokai aštriau nei tai daro iš biudžeto finansuojamos partijos. Be to nesame atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Tačiau mes taip pat tampame pirmi, kuriuos puola, nes mūsų nesaugo „valdiška“ ranka.

Nepaisant to dirbame aktyviai ir dirbsime toliau. Štai dar keli mūsų programos punktai, kuriuos šiandien dar nedrįstų įgarsinti nė viena partija, tačiau jie anksčiau ar vėliau taps tokie pat aktualūs kaip ir tie, kurie artimiausiu laiku greičiausiai virs įstatymais.

Pirmiausiai „Nacionalinis interesas“ griežti pasisako už „partinės“ rinkimų sistemos panaikinimą. „Rinkiminė sistema keičiama iš mišrios (vienmandatinė ir daugiamandatinė) į vienmandatinę. Naikintųsi partiniai sąrašai.“ Gana rinkti partinius funkcionierius, kurių vienintelis darbas – kilnoti ranką pagal vadų komandas.

Matant kaip braška ES ir kaip šioji sąjunga vis labiau panašėja į buvusią TSRS, mes nuolatos kelsime klausimą dėl papildomų derybų su ES, panaikinant nepalankius Lietuvai sprendimus; pvz. tokius kaip priverstinis ekonominių migrantų perkėlimas į mūsų šalį arba šantažą primenantis reikalavimas dėl „Lietuvos geležinkelių“  privatizavimo.

Euro krizės akivaizdoje jau dabar keliame klausimą, kad prireikus skubiai atkurti litą, kaip vienintelę nacionalinę valiutą. Jei vokiečiai jau turi planą kaip susigrąžinti markę ir net atspausdintą markių tiražą, kodėl Lietuva turi laukti momento, kai viską teks daryti taip, kaip tai buvo daroma su „vagnorkėmis“?

Yra ir daugiau siekių, kuriuos įgyvendinimui net nebūtina laukti, kol tai padarys kiti. Jau šiandien asociacija „Nacionalinis interesas“, vienijanti progresyvius į ateitį žvelgiančius piliečius, įrodo, kad galima veikti racionaliai, našiai ir sėkmingai. 

Beje, tam, kad sukeltume konservatorių-socialdemokratų valdžios įniršį, prireikė vos 3 mėn. darbo, kuomet po labai sėkmingos kampanijos prieš priverstinį migrantų perkėlimą (buvo surinktą per 26 000 piliečių parašų), asociacija tuometinės valdžios užsakymu buvo apkaltinta nebūtais dalykais – esą mes, siekdami apsaugoti Lietuvą nuo migrantų krizės, kenkiame Lietuvai. 

Tapti tikru patriotu – tai veikti

Bambėti virtuvėje gali dažnas, o štai padaryti gerą darbą visuomenės vardan retas bambantis tesugeba. O juk kartais reikia visai nedaug tam, kad Lietuvoje gyventi pasidarytų bent šiek tiek geriau. Ir tam nereikia laukti eilinių rinkimų ir eilinių „gelbėtojų“.

Esate aktyvus savo bendruomenėje? Esate aktyvus savo darbovietėje? Esate savo kaimo, namo iniciatyvų „variklis“? Esate tiesiog pilietiškas pilietis? Tuomet veikime visi išvien bendraminčių būryje.
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Marius Jonaitis

Nužudyk savyje liberalą

Kodėl taip griežtai? Nes esu įsitikinęs, kad tai viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos rykščių. Liberalizmas ir jo nuolatinis savojo „AŠ“ iškėlimas tapo naująja mūsų tautos religija. Nepatikėsite, bet nevien tarp jaunimo ar save liberalais laikančių, ne, tas vėžys išplitęs visur, net tarp save tautiškais ir/arba kairiaisiais įsivardinančių žmonių.

Kaip kitaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti profsąjungų narius, kurių gausios organizacijos bei atskiri jų nariai nesugebėjo masiškai kovoti prieš naująjį Darbo kodeksą? O profsąjungos ne tokios ir mažos: vienos iš jų dydis narių skaičiais yra daugiau nei 60 000. Kaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti tuos, kurie nesipriešino kas tris metus Lietuvoje organizuojamiems homoseksualistų paradams? Natūralu, jog jų paradai gausėja, nes nebėra net simboliškos ir adekvačios pasipriešinimo sistemos. Ir argi ne liberalai yra tie, kurie piktinasi migrantų kvotomis, tačiau nesugebėjo ateiti į rengiamus protestus, pasirašyti ant mūsų renkamų parašų lapų ar net pačiam vieną pasiimti ir paimti iš savo artimųjų parašus?

Tačiau bet kokiam veiksmui reikalingas pasiryžimas pajudėti, o čia jau įsijungia „racionalusis“ AŠ. Jis pasiteisinimų, kodėl nedaromas koks nors vyksmas, suras tūkstančius. „Nėra laiko“, „aš pavargęs“, „netinkami žmonės inicijuoja veiksmą“, „prastas oras“ ir t.t. Nors daugelis pritaria antiliberaliai doktrinai, piktinasi normalaus gyvenimo būdo naikinimo ir mūsų pasaulėžiūros, pasaulio supratimo išmirimu, bet imtis veiksmų trukdo liberalusis egoistas. Vienintelis būdas juo atsikratyti – tai totalus savo organizmo išvalymas. Smegenų dezinfekcija, pasaulėžiūros supurtymas bei savo vietos šiame pasaulyje suvokimas. Tai sunku, kartais gali būti ir neįmanoma, nes, vis tik, visa aplink mus egzistuojanti ekonominė, politinė, kultūrinė paradigma yra paremta liberaliuoju AŠ, kuris turi vartoti ir mąstyti tik apie savo poreikius. Kolektyvas tam nebūtinas, tad nebūtini ir jo interesai – svarbiausia iškilmingojo AŠ lepinimas.

Žinoma, tokia visuomenė, o su laiku ir pats individas, taps tik mėsa greitėjančio gyvenimo būdo bei save valgančios godžiosios kapitalistinės gyvatės. Ji ryja jos gyvenimo būdą išpažįstančius, nes pasaulyje sparčiai mažėjant ribotiems ištekliams naujaisiais tampa neorganizuoti ir pavieniui besiblaškantys ir liberaliojo AŠ apsėsti žmonės. O išliks tik kolektyviškai dirbantys, gyvenantys ir mąstantys žmonės. Nori išlikti? Nužudyk savyje liberalą.
-----------------------------------------------------------------
Vladas Jurgelevičius.

Rinkimai pasibaigė - gyvenimas tęsiasi

Mano apsisprendimą dalyvauti šių metų LRS rinkimuose įtakos turėjo keli veiksniai. Pirma, man rūpi Lietuvos tautos išlikimas. Antra, bendraujant su aplinkiniais žmonėmis visuomeninėmis temomis, man dažnai užduodavo klausimą, ar aš nesiruošiu į politiką? Kadangi esu asociacijos „Nacionalinis interesas“ narys bei paagituotas kolegos Vitalijaus Balkaus, apsisprendžiau dalyvauti Seimo rinkimuose. Juk kalbos taip ir liks kalbomis, o ši galimybė leistų man ne žodžiais, o darbais įrodyti ne tik sau, bet ir aplinkiniams, kad galiu pakeisti politinius sprendimus, kurie veikia mūsų gyvenimą.

Pirma savaitė dalyvaujant Seimo rinkimuose prasidėjo nuo popierių tvarkymo. Nepasakyčiau, kad tai būtų didelis popierizmas, tačiau reikalaujantis laiko. Teko deklaruoti turtą, pajamas bei pildyti viešųjų interesų deklaraciją Valstybinėje mokesčių inspekcijoje užpildytas prašymas dalyvauti Lietuvos liaudies partijos rinkiminiuose sąrašuose. Pagaliau suderintame ir patvirtintame sąraše esu 32-as. Galima ruoštis rinkiminei kompanijai. Išleidome su kolegomis savo lėšomis laikraštuką, kuriame prisistatėme rinkėjams. Su nekantrumu laukėme spausdinto žodžio, su kuriuo keliavome pas rinkėjus.

Keista stebėti aplinkinių reakcijas, kada vienu metu dirbu statybinės technikos operatoriumi ir dalinu agitacinį laikraštį, matau kaip keičiasi žmonių veido išraiška. Save pristatydamas kaip kandidatą, susiduri su žmonių požiūriu į Seimo narį: „visi jūs vagys“, - tiesiai drebtėli į akis pagarbi ponia. Akys tiesiog klausia – „čia pokštas?“ Verda diskusijos: „ir tu prie lovio?“ „tingi dirbti, tai veržiesi į Seimą?!“ Buvo tokių, kurie pateikė ir verslo pasiūlymą. Jis įkuria firmą, kuri laimi viešuosius konkursus man laimėjus rinkimus. Tada susimąstai, o kokius pasiūlymus gauna ten esantys senbuviai, kai jie turi tokias pažintis bei įtakas paveikti vienokius ar kitokius sau ir/arba aplinkiniams naudingus sprendimus. Prisimenu, kad Lietuva ne veltui vadinama švogerių kraštu.

Liūdina požiūris šiandieninio tautiečio, kuris remontuoja savo trobą, žiūrėdamas į prisistačiusį kandidatą į Seimą prašosi pagalbos sutvarkyti kelis popierius, tada mat jis balsuos. Arba išgirsti – „o kiek duosi?“ Ir tokių sutiktų buvo. Kai paklausi po rinkimų ar balsavo, atliko pilietinę pareigą, išgirsti iš tautiečio, kad ignoravo rinkimus. Tai kas gali pas mus pasikeisti, ko jie tikisi? Paskutinėmis savaitėmis žmonės irzlūs, nepakantūs, kai jų pašto dėžutės pilnos, užgrūstos makulatūrinėmis agitacinėmis reklamomis. O kur dar nesivaržantys kandidatai, su savomis svitomis beldžiantys į piliečio duris. Darbe stresas dėl ateities - juk išeidami seimūnai priėmė naująjį Darbo kodeksą, kuriame darbuotojai lieka tik su pareigomis.

Taigi, ar įmanoma įtikinti rinkėjus, piliečius, kad tavo, kaip kandidato, ketinimai yra dirbti tėvynei, kai aplinkui vien korupciniai skandalai? Visgi ar yra asmeninė atsakomybė prieš piliečius? Turi pinigų, vadinasi pas tave galimybės, neturi – tai, kaip liaudies išmintis sako, kad esi neturtingas todėl, kad kvailas, o kvailas – kad neturtingas. Uždaras ratas. Ir tikrai kartais pamąstai, kad sukiesi kaip voverė rate, o naudos tame nėra. Bet pasiduoti – tai tolygu pripažinti nugalėtu, net nesistengus kovoti dėl to, kuo tiki, kas perspektyvoj mums visiems bus geriau.

Keistas žmonių požiūris, kad dirbdamas tokį darbą (operatoriaus) noriu atstovauti tautą, piliečius... Toks šiuo metu žmonių mąstymas, kad dirbti gali tik tos srities specialistas. Bet kai Seime atsiranda verslininkai, ekonomistai, finansų analitikai ir kiti savo srities specialistai, kuriuos išrenka piliečiai atstovauti jų interesams, pastebi, kad šalis vairuojama chaotiškai: lūkuriuojama, laukiama, sprendžiama, o kai nusprendžia, tai jausmas toks, kad šalikelė yra tinkamiausias sprendimas; arba pasirenka kalnus versti įduodami tautai į rankas kauptukus. Neatsižvelgiama į pasikeitusias ekonomines, geopolitines realijas, problemos ne tik nesprendžiamos, bet stumiamos gilesnės krizės link: vadinamieji pabėgėliai, kurie turėtų pagerinti ES valstybių statistinius rodiklius, skolos išperkamos iš valstybių emituojamais niekuo nepadengtais pinigais. Šiais skolų rašteliais juk kažkas galės manipuliuoti. Čia slepiasi pilkieji kardinolai, kurių niekas nematys, niekas jų nerinks, o turės galią spręsti už mus, kaip baudžiavos laikais einantiems lažą.

Todėl sunku suprasti tautiečius, kurie nori permainų, tačiau pasirenka nieko nedaryti, kad pasikeistų jų, vaikų ar anūkų gyvenimas, o kantriai kaip baudžiauninkai eina į pono laukus atlikti lažą. Ponas geras, gal neleis numirti iš bado?!